Medžioklė 1 dalis. Istorija, medžioklė Lietuvoje.

Galvojama, kad šuo buvo pradėtas pratinti prie žmogaus nuo ledynmečio, kai pablogėjusios gyvenimo sąlygos vertė šunis susipažinti su žmogumi. Kas be ko šuo žmogui buvo labai naudingas.
Būdavo dauguma skirtingų paskirties šunų, saugomi namams, bandas, kiti dalyvaudavo kautynėse o dar kiti medžioklei. Keturioliktame amžiuje buvo tik kelios dešimtis veislių ir tai iš jų puse medžioklinių.

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvoje jau būdavo medžiojama Karaliaus Mindaugo laikas. Be to, nebuvo apsieinama be tradicijų. Jeigu mirdavo kunigaikštis arba kitas kilmingas žmogus visi jo medžiokliniai šunys būdavo sudegindami.
Kai įsigalėjo feodalizmas, medžioklė ėmė labai populiarėti.
(1588) Lietuvos statute išvardyta vienuolika įvairių šunų grupių: Skalikai, sakaliniai kurtai, žvėrių baidytojai, kurtai, vižlai, milano šunys, bretanai, bebriniai šunys, žvėrių sekikai, kiemsargiai ir žvalgytojai.
Šunų grupės pavadinimai būdavo apibūdindavo ne šuns veislę o būtent paskirtį,
Skalikai bei vižlai labiausiai būdavo tinkami surasti žvėrį, lojimu pranešdavo medžiotojams apie grobį ir išvarydavo jį į pamiškę.
Stipresni ir gerokai aršesnio charakterio šunys kaip bretanai, Milano šunys ir kartais kurtai būdavo naudojami įvaryti žveris į tinklą ir juose įsipainiojusias aukas pribaigdavo arba sulaikydavo kol ateis medžiotojai.
Įvairus paukštšuniai nesigrumdavo su dideliais žvėrimis. Jie išbaidydavo paukščius, kad juos galėtų uždengti tinklais.


Šiam kartui tiek, jei bus įdomu papasakosiu ir daugiau apie medžioklę bei įvairius būdus šiais laikais.