...Mirtis arba kodėl mes taip greit išeinam?..

Mašina tyliai, be muzikos, privažiuoja prie vartų. Jau seniai tėtis važinėja be muzikos. Kovo 17 dieną mirė jo motina, gal ir seniai, bet vis dar siela negali atsigauti nuo smūgio. Kiekvieną savaitgalį važiuodavom į kaimą. Aš, tėtis, mama, kartais brolis, dar rečiau močiutė. Taip pogi, ir dabar, kai jau nebėra namų šeimininkės, tėčio motinos, stengiames kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį apsilankyt kaime.
Šįkart atvažiavus pirmą pasisveikinau su Šariku, kaimyno šunimi. Įėjus, kaip visada, lojo Baksas, piktasis šunėkas. Kieme dirbo pusbrolis, jo mergina, kaimynas, ir dėdukas. kažką pjovė... Pasisveikinau. kažkaip dėdukas nuėjo į tvartą. Aš nusekiau iš paskos. Ožkų nėra. Klausiu:
-Pardavėt ožkas?
-Ne, jos lauke arba kitam tvarte.
Aš nusiraminu. Jos man taip patinka! O tada... Žiūriu, po tokiu prietaisu guli Džulka (arba Leska, kas kaip vadina) Aš galvoju, kodėl ji manęs nepasitinka. Paklausiu dėduko. Nuskamba žodis: MIRĖ. Jos nebėra. Jai dar tik keturi metai, o jos jau nebėra. Tyliai klausiu:
-Kodėl?
-Gimdė. Turėjo turėti šuniuku. Bet nepasisekė. Tuoj Artūras ateis užkasti.

Paskutiniai žemės grumstai, ir ji jau ilsisi ramybėje. Leska, Džulka, tu buvai mano draugė, kurią aš mylėjau. Kuria mylėjo mano močiutė, gyrė, kokia tu protinga. Tikriausiai todėl pasišaukė tave pas save. O kad tau, gražuole, nebūtu liūdna, ir savo vaikus, kurie dar nespėjo išvysti pasalio.


2009.05.23.