Mirtis

Nors tai vyko prieš 7 mėn. negaliu to pamiršti.
Mano šuo Reksas buvo nuostabiausias gyvūnėlis pasaulyje! Jis džiaugsi kiekviena savo gyvenimo akimirka. Tik buvo viena bėda...Aš bijojau savo šunelio... ;( Gal todėl,kad aš su juo praleisdavau mažai laiko,o gal todėl,kad jį atvežė kai man buvo 5 metukai,tad nesupratau,kad jis mūsų ir jo bijojau.
Bet nepaisant to,aš labai mėgdavau jį glostyti pro voljero skylutes,žiūrėdavau pro langą kai jis su džiaugsmu lakstydavo pro žolytę.Jis buvo nuostabus šuo,tikras pūkuotukas...Aš jį be proto mylėjau...Bet vieną birželio dieną,pas mane į kambarį atėjo apvektomis akimis močiutė. Ji paklausė ar mano tėvas yra namie,aš atsakiau ne,o ką? Ir ši atsakė,kad reikia Reksiuką išnešti. Aš paklausiau kam,o ji atsakė,kad mano Reksiuo nebėra... ;( Puoliau klykti,verkti,nebenorėjau gyventi be savo meškučio... Bet laikui bėgant susitaikiau su tuo,bet Rekso aš nepamiršiu niekada... Girdit? NIEKADA!!!!!
Dabar aš visą savo meilę atiduodu Marsui, savo šuniukui, ir neleisiu,kad aš jo pradėčiau bijoti.
Myliu tave Reksai,atsimink tai... ;(*