Mukas: 2. Pirmoji vasara

Aš nepamenu, kokia ta vasara buvo. 1998-ųjų vasara.
Buvau LNK (laisvas nepriklausomas katinas), gyvenau savo gyvenimą.

Rusas: Valiusiu ja znaju, ona plačiet vot na porogie, govorit otravili moju sobaku otravili sosiedi bog znaiet možiet sama podochla vsio taki 14 liet. Vot ja vyšol na piensiju rovno v 60 liet, i eščio živoi. - Tak skolko tibie? - 83.- 83? Značit ja molodoi. -Poslušai, ja vot tak skažu: sobaka jiest sobaka, ja protiv tovo, čto ona na postieli liežala. A Valiusia... ėta s kotami, ėta sobaka žie za chvost ejo deržala, da da, sobaka ejo za chvost deržala...

Nepamenu tos vasaros. Ši vasara alinanti. Karščiu.
Su Rex susitinkame anglų kokerspanielį. Kas uodegai(apibintuota)?
-Opuchol, otriezali. liečim, každij dien viediom na pierieviazku

Nepamenu tos vasaros. Tik nuotrupos.
"Eglė jį muša, veja šalin. Jis žaisti nori, o ji veja. Iš Airijos pas Žilviną atvažiavo ūkininkas, abu vaikšto čia Pasusienio gatve, tai Eglė su drauge į juos abu įsikliopino, Muko jai nebereikia, reikia to airio. Kai jie ten pareina namo, tai jos abi lipa ant aukšto ir trypia virš jų galvų ".

Eglė, vieną vakarą nešdama pieną iš kaimynės labai išsigando pelėdos: ją atakavo sparnais, Eglė pargriuvo ir klykė. Mukas jau buvo išmokęs labai gražiai čiulpti soskę.

Stasė: "Jis visur sekioja mane, einu į daržą, tai bėga iš paskos. Labai mėgsta žemuoges, pats bėga ir pasiskina, kai nematau, nuraško dar žalias. Aš išeinu į mišką, tai jis įbeda nosį į žemę ir lekia, prilekia griovį, toliau neina.
Oi, kaip jis mėtė kojas. Nubėgo paskui mane į Pranienės kiemą, kur aš buvau, o iš būdos iššoko šuo, kaip jis išsigandęs lėkė namo, visi juokėsi, kaip jis bėgdamas mėto kojas.
Eglė jo nemyli, veja šalin. Vienai airis rūpi, kitai Žilvinas. Juokas ima. Šeštokės."
Mukas ant Stasės rankų. Mažutis, jaukus, mylimas. Paglostau. Stasė: "Mano sūnelis"