Muko istorija: Kaip tave įnešdavau į darželį

Vienu metu dirbau net trijuose darželiuose. Kaimynė Elytė, buvusi tikra mano Muko auklė, išsikėlė gyventi į Klaipėdą, ką daryt? Nuvilkau pagalvės užvalktį, įkišau tave ir vežu, autobuse komentarai: 'Krasivaja sobačka, krasivaja, no možiet bolnoj, ras pod odiejalom?" čia rusakalbių lenkakalbių pilna, tai nesistebėkite, Tas darželis Trakų gatvėje. Žinoma, nėra jokios kontrolės, bet yra aiški nerašyta taisyklė: šunų darželyje nebuvo ir negali būti. O ką man daryt, jei turiu tave palikti dešimčiai dvylikai valandų? Einam kartu. Apmuturiuoju tuo užvalkčiu ir kopiam laiptais, jei ką susitinkam, užmetu užvalktį ant smalsaus snukučio ir einam. Ai, tada ten buvo remontas, tave uždarau savo kabinete, čipsiukų ir vandenėlio padedu lėkštes, uždarau ir einu dirbti savo darbo. Tu tylutis, netriukšmauji, bet kas pusvalandį užbėgu: niekas nepaliesta, bet tau reikia manęs. Pertrauką pasidarau. Vėl tave į užvalktį, nešu į tą aikštę prie to raudonųjų partizanų paminklo, ten pasisioji, padarai kas reikia, aš į maišelį rezultatus (tada dar buvo neįprasta, tai žmonės stebėdavosi), pamalonini savo šunišku dėmesiu ten susiglaudusias poreles, vėl atgal (spyriojaisi, ak spyriojaisi) į pagalvę ir į savo darželį