Muko istorija: Paskui klevo lapą. Atradimų džiaugsmai

Paskui klevo lapą.
Jau paleidžiu tave nuo pavadėlio - paseku daugumos šeimininkų pavyzdžiu: tepalaksto. Pekinukas Meškis, su kuriuo meiliai draugauji, visada palaidas: šeimininkė kažkur vos ne už kilometro, jos net nesimato, kažkur už namų. Einame per sodą, kažkas mane užkalbina, o kai pakeliu galvą - tu jau viduryje gatvės, nes nusivijai skrendantį klevo lapą. Mūsų abiejų laimei, mašinų toje amžinai judrioje gatvėje tą vienintelę akimirką nebuvo... Tai ne paskutinė pamokėlė man, kad savo šunis čia, mieste, reikia saugoti kaip savo akį, progų juos prarasti čia be galo daug, ir tyko netikėčiausi pavojai...Tuo dar įsitikinsiu ne kartą. Tą patį 3 metų Meškį vieną dieną šeimininkė, ilgai jo ieškojusi ir šaukusi, rado prie monolitinio nebegyvą, numestą prie šiukšliadėžės. Iki šiol nežino, kas jį užmušė.

Atradimų džiaugsmai.
Tavo guolis, kaip jau rašiau, virtuvėje ant fotelio. Bet ką aš matau? Tu pakapstei fotelio užtiesalą ir palindai, o išlindai kitoje pusėje, iškišęs galvą patenkintas žiūri, ar aš matau? Kartoji vėl ir vėl, vis pažvelgdamas, ar matau tavo atradimą. Parvažiavo Stasė, pasidžiaugei ja, strakaliodamas ir su džiaugsmo riksmais, po to nedelsdamas strykt ant fotelio,- degi noru ir jai pasigirti savo atradimu. Nuo šiol tu visada miegodavai apsiklojęs... Stasė pamerkia astras. Štai prie tos puokštės ir nufotografavau. Pirmosios tavo nuotraukos, nevykusios, bet geresnių iš tų dienų neturiu. 1998-ųjų ruduo.