Muko istorija (tęsinys): 1998 ruduo. Draugai bokseriai.

Tu sugrįžai iš kaimo, ir nuo šiol retai ten benuvažiuosi ganyti gandrų. Nuo šiol tu tikras miesčionis, vilnietis. Pratinamės pereiti gatvę, saugotis mašinų, nes tos tikrai tavęs nepasaugos. Čia žymiai daugiau pavojų, nei kaime. Kokie šunys čia. Toli gražu ne visi tie , kurie tau siaubą kelia, su antsnukiais, ne visi vedami už pavadžio, ei, dargi jie ir be šeimininko laksto.
Miške mes laimingi, ten mažai šunų, paleidžiu, ir tu dūksti su klevo lapais. Tavo pirmasis ruduo. Tavo draugai pasirodė horizonte, draugai, kokių reikia paieškoti. Trys, o kartais net keturių bokserių kompanija, buriama VDU katedros vedėjo Raimondo M., su Motu priekyje, ateina. Jie čia dažnai renkasi, jei ne Moto šeimininkas, niekas ir nesirinktų, jis skambinėja ir sukviečia.Kad orientuotis, kokioje vietoje susitikti, netgi vardus šioms vietoms sugalvojome: Amžinieji laiptai (takie laiptai, išlikę miške nuo XX a. pr.), Bankso pušynėlis, Sodyba (vidury miškelio, kur kažkada gyventa: išliko obelys, dekoratyviniai krūmai). O, Motas Motas Begemotas... Geraširdis, viską pasiruošęs atiduoti Mukui, kurį labai myli. O Mukas toje bokserių kompanijoje jaučiasi kaip žuvis vandeny, jie saugosi, kad jam ant letenos neužliptų, ir tarpusavyje eina imtynių, tuo tarpu Mukas, naudodamasis puikia proga, kaip beišmanydamas mokosi žaisti su jų žaislais.
Ilgai užtruko ta draugystė, apie du, gal pustrečių metų, kol Moto šeimininkas išsikėlė gyventi kitur. Susitikimų organizatoriaus neliko, ir niekas nebesirinko draugėn. Neseniai susitikau bokserę Lorą su jos šeimininke. Lora iš vėlyvojo etapo, prie mūsų draugijos prisidėjo paskutiniu metu, ir ji dar buvo tik vaikas. Ji, žinoma, manęs neatpažino, o šeimininkė mane atpažino. Lora jau smarkiai pražilusi, senutė. Kaip greit bėga laikas. Ypač mūsų šunims.