Mūsų Kalėdinis stebuklas - Bimas

Dauguma šeimininkų švenčia savo augintinių gimimo dienas, perka jiems skanėstus, iš kurių (kiek teko matyti nuotraukose) lipdo tortus, galbūt net ir žvakutes uždega:) Mes taip pat švenčiame, tik ne gimimo, o tiesiog Bimo atsiradimo mūsų šeimoje Dieną. Tai nutiko beveik prieš tris mėnėsius, artėjant Šv.Kalėdoms. Prisipažinsiu, iki tol neturėjome anei jokios patirties šuniukų auginime, sūnus Patrikas karts nuo karto užsimindavo apie didelį norą jį įsigyti, tačiau man tai labiau buvo panašu į fix-idėją. Taigi...eilinį darbo dienos rytą mudu ruošėmės išvykti iš namų. Nusileidę liftu į pirmą aukštą, koridoriuje akį patraukė tarp laikraščių besiblaškantis mažiukas šuniukas. Pamenu, su mumis kartu iš lifto išlipusi kaimynė garsiai sušuko: "Dieeeeve!" Mažylis buvo panašus į juodų mocherinių siūlų kamuoliuką, kuris dar ir be perstojo viauksėjo. Už lauko durų spaudė šaltukas, o jis čia pamestas likimo valiai. Matyt buvę šeimininkai (ar kaip juos pavadinti...) sąmoningai paliko šuniuką daugiabučio namo koridoriuje ir dar piko metu, kuomet lifto durys vos spėjo veriotis. Vėliau, naršydama po internetinius skelbimus apie pamestus/rastus šuniukus, sužinojau, jog greta esančiame name, tą patį rytą blaškėsi dar vienas panašaus amžiaus šuniukas, greičiausiai mūsų Bimo broliukas. Jį priglaudė moteris vardu Asta ir ieškojo jam naujo šeimininko... Mintis, pasiimti juodulį šuniuką su savimi, aplankė ne iš karto. Dėl saugumo mudu su sūnumi įdėjome mažylį į greta gulinčią kartoninę dėžė, į ją kaimynai mesdavo reklamas, ir pastūmėme prie radiatoriaus. Suspausta širdimi išlekėme į kiemą prie mašinos. Pakeliui į mokyklą užvirė diskusija, kurios labai bijojau. Sūnus prašė paimti rastą šuniuką, tačiau pasakiau, jog tai beprotybė ir stengiausi apie tai nebegalvoti. Tai nebuvo lengva. Nuvežusi Patriką iki mokyklos, grįžau atgal į namus, iki darbo pradžios dar turėjau šiek tiek laisvo laiko. Įdomu, galvojau, ar dar jį ten rasiu, o gal jau kas priglaudė?! Surinkusi durų kodą, atvėriau duris ir...Bimas iššoko tiesiai priešais mane! Dabar jau man beliko sušukti "Dieeeeve!" Paėmusi mažylį ant rankų, nebegalėjau padėti atgalios. Jis pukšėjo kaip ežiukas ir kaišiojo savo rausvą liežuviuką, žinoma, buvo alkanas. Namie pagirdžiau naują šeimos narį pienuku ir puoliau skambinti patirties turinčiai sesei į Vilnių su vieninteliu klausimu: "Ką su juo daryti???" Atsakymas buvo gan aiškus - sušildyti ir mylėti. Tai darome iki šiol - rūpinamės mūsų Kalėdiniu stebuklu ir kol kas mums tai puikiai sekasi:) Ieva&Patrikas&Bimas