Musyte, tu dabar tikras angeliukas... :(

Sveiki....
Pagaliau prisiverciau cia prisijungti. Turbut visi tie kurie augina maza keturkoji, o ipatingai prancuziuka namuose zino, koks tai dziaugsmas! Jie lyg mazi vaikuciai. karta susipazinus su prancuziukau juos pamilsti visam gyvenimui...Tik gaila, kad viskas baigiasi kartais kur kas anksciau..
Pirmas musu issiskyrimas su mano angeliuke Musyte buvo labai skausmingas abiems...Ji tarse jaute, kad as isvykstu ilgam. Nors as buvau isitikinusi, kad greitai ja galesiu pasiimti pas save laikas ir gyvenimo salygos viska pakoregavo kitaip....
Visiems gerai zinoma situacija musu teviskeleje, del kurios mums tenka palikti gimtus krastus ir isvykti i uzsieni...
Buvau isitikinusi ir begalo norejau kuo greiciau pasiimti musyte pas save... Susiradau buta ir gavau leidima ja atsivesti, bet....Darbo laikas ir salygos...del to neturejau galimybes ja pasiimti, kad ir kaip buvo liudna, skaudu ir sunku be jos as buvau rami, kad ji yre mylinciuose ir je besirupinancioje seimoje ( kartu su mano kita mylimuke kriksto dukryte Miglute)
Daznai tekdavo verkti vakarais ziurint jos fotografijas ir prisimenant jos isdykusias zvilgancias akutes, salta, slapia nosyte ir ta beprotiska jos svelnuma... Stengdavausi kuo maziau apie ja kalbeti ir prisiminti, nes visuomet susigraudindavau...
Bet kad ir kaip skaudu buvo, turejau galvoti ne tik apie savo norus, bet ir apie mano angeliukes Musytes. Jai juk butu reikeja ilgai buti vienai namuose, del nereguliaraus darbo isvesti ja pasivaikscioti reguleriai isvesti i kiemeli taip pat negaleciau.... Gyvunas kankintusi ir liudetu, o ten kur Muse gyveno dabar ji niekada nebuvo viena, kartu buvo vaikai su kuriais ji galejo zaisti...
Ir pagaliau uz poros menesiu turiu vaziuoti atostogu i teviskele...
Oooo, kaip as laukiau atostogu... As isivaizdavau, kaip Musyte man atvaziavus mane aplos, o paskui ims inksti, sokineti is dziaugsmo ir laizyti... kaip ji nesitrauks nei zinksneliui nuo manes ir kad kogero as neiskentusi susipakuosiu ir parsivesiu ja cia kur gyvenu dabar.... Bet...
Neris..., antys...., slidu..., ledas per plonas..., vanduo pernelyg saltas....ir ...( visur perspejama, kad suaugusius prancuziukus kaip ir angliukus reikia saugoti sale vandens telkiniu, nes jie negali - nemoka plaukti)....
Po tokios zinos praejusi sestadieni visi savaitgalio planai sugriuvo...Nors ir stengiausi apie tai negalvoti asaros upeiais riedejo is akiu..., kaip ir dabar '(todel prasau atleisti uz klaudas).
Atostogu idile suduzo.... ir neliko nieko... tik nuotraukos....
Musyte, mano mazoji angeliuke, dabar tu esi tikra angeliuke.... tik man be taves taip sunku..., juk tu net nezinojai, kad mane pazadinai gyvenimui, tik tavo deka atradau vel gyvenimo dziaugsma..., tik tavo svelnumas ir nepaprastumas padejo mums su droliu atsitiesti praradus mamyte... niekada nepamirsiu taves, niekada... Mano sirduteje dabar didele didele zaizda..... Myliu tave ir visada mylesiu, mano isdykute Musiuke, aplankyk mane sapnuose!
Brangieji, kas skaitote si bloga, SAUGOKITE SAVO MAZYLIUS PRIE VANDENS TELKINU, PRIE GATVES IR VISUR KUR GRESIA PAVOJUS JU BRANGIOMS GYVYBEMS.......
2009.07.10 - 2012.01.20