Nemesk kelio dėl takelio.

Tam para pam pam :]
Skaistė su Pripsu grįžta (devil)

Vat šiandien laaabai daug vaikščiojom :P
Tiksliau klampojom po pusnis.
Pradžioje buvo visai linksma, nes pusnų beveik nebuvo. Pasukome savo mėgstamu keliuku. Padarėme šiokią tokią - beveik klaidą. Išsukome iš savo mėgiamo keliuko į kitą, potogiau atrodantį keistai pramindžiotą takelį. Takelis gan netrumpas ir vedantis į mišką.
Pabandysim pažiūrėt kur nuves. Smagumėlis. Pripsas nubėgo kažkur į mišką, o šitas patogesnis keliukas dingo. Sulaukus Pripso patraukiau truputį išmindžiota pusnim.
Na man nebuvo taip baisu kaip mano draugei. Visgi aš aukštesnė, tad man nereikėjo tenkinis pusnimis lyg juosmens.
Nepasidavėm, ėjom truputį išmindžiotu takeliu. Ir žinot ką mes supratom? O gi tas pusnis išmindžiojo ne kas kitas, o Pripsas.
Mes vidurį kažkokio mums nežinomo miško sekame šuns vedlio Pripso pėdsakais. Telefono ryšys yra! Vadinasi esame netoli civilizacijos. Pasikliaudamos Pripso teikiamomis sniego nukasimo paslaugomis traukėme link šviesos.
Va va, jau pro medžius galima įžvelgti komunalinės siluetą!
Ir tada tik paukš į tokią gan nemažą pusnį. Labiau panašią į griovį.
Garbės žodis - tikrai mačiau, kad net ir Pripsas bandė nusiskandinti! Nežinia kiek laiko jis laikė savo nosį pusnies gilumoje.
Nepraradusios sveiko proto traukėm komunalinės silueto link.
Miško pabaiga. Manot kas nors geriau? Tikrai ne. Pusnys vienur gilesnės, kitur net savo kelius buvo galima matyti.
O mes vis ėjome tikėdamosi, kad pagaliau mums baigs taip durti sušalusias bei išvargusias kojas ir galų gale pasieksime normalų kelią. Kelią pasiekti pavyko. Kojos palengvėjo pastatytos ant tvirto pagrindo. Tačiau dar laukė kelionė namo ir prisitaikymas prie šalčio.
Pripsas per visą pusnų istoriją sustojo tik gal kokius 3 kartus! Kai aš ir draugė melejoną kartų gulėjome pusnyse.
Visas jo išvargimas pasirodė tik parėjus namo.
Miega mano gražuolis dabar, kojas judindamas, matyt sapnuoja pusnis :D