Nepaprasta ištikimybė

Žinau, kad galiu pasididžiuoti savo ištikimybę, kuri haskių veislei pritrunka.
Vakar dieną laksčiau mažame, pilnam pavasarinių gėlių, kieme, kur šeimininkė neapsaugojo įėjimą. Aš tik pamačius šunį .ŠVIMT. Ir jau bėgu vytis rudą, gauruota šunelį. Šeimininkė bėgo kiek kojos neša, bet energija išseko. Aš bėgu toli lodama keistu balsu, ir dingau už horizonto. Šeimininkė manęs ieškojo ir ieškojo, vos ašaras laikydama, galvodama - Kas toliau? Po 1 valandos ieškojimo, šeimininkė suprato, kad jeigu jos negirdi, o bėgo toli toli, grįžti namo geriausia. Ji eidama link namų durų, už 10 metrų mato mane, stovinčia ir dairydamasi. Ji pašaukė mane "Mėta!". Atbėgau per gatvę su visu džiaugsmu, kad vėl ją sutikau, o mane apkabino, kaip gyvenime neapkabino! Tą dieną, šeimininkei įrodžiau, kad esu ištikima jos gyvenimo draugė.