Nepasiduosiu!!!

Taigi, visą laiką blogus rašydavau apie Baxiuką. Dabar parašysiu apie Ruduką.
Vieną vakarą Rudis pasileido nuo lensiugėlio ir lėkė ten kur akys rodė. Nežine kiek jis ten buvo nubėges bet gan tolokai. Ryte eidama į lauką prasiblaškyti išgirdau, kad kažkas labai cypė, inkštė. Apėjau aplink namą nieko nebuvo. Pasukusi link pagrindinės gatvės pamačiau krauju apsipylusį Rudį. Jam iš nosės ir iš ausų bėgo kraujas. Čiupau jį į glėbį ir parbėgau namo. Sudaviau vaistų nuo skausmo. Ir skambinau veterinarui. Veterinaras pakėles telefono ragelį prisistatė. Aš papasakojau kaip viskas nutiko. Bet jis pasakė aš neturiu laiko, nes važiuoju šunų skiepyti. Susibarėm, bet vistiek nieko neišdegė. Skambinau kitur, bet telefono ragelio niekas nekėle. Paėmusi dviratį lėkiau pas veterinarą į namus. Bet durų niekas neatidarė. Myniau atgal pas Rudį. nuvaliusi ausis ir nosi jis pradėjo vemti. Galvojau, kad jau mano Ruduko gyvenimas baigėsi. Paėmiau piniginę ir nulėkiau pas tetą į vaistinę ji man pardavė gerų antibijotikų nors ir neturėjau recepto. Po savaitės, nors ir sunkiai vaikščiojo, bet išgyveno. Dabar jau lekiam į ventą maudytis. Niekam nelinkiu to patirti ir niekada neatleisiu Kuršėnų veterinarui. Ir labai norėčiau padėkoti savo tetai.