Neverk, jie sugrįžta

Sunku čia ką sakyti. Geriau tylėti. Geriau tylėti. Geriau tylėti, kai per skruostus ašaros ritasi. Paimti ant rankų mirusį ir ištarti: aš taip tave myliu.
Nors galėjau padaryti daugiau: tęsti dirbtinį kvėpavimą (taigi iškvėpė įpūtus), širdelės masažą. Gerai, to nepadariau.
Kalbu apie kitką. Aš nematau tos mūsų nubrėžtos ribos. Kas tai? Atskridai pas mane čiurliu (žr. mano blogą www.bone.lt/mano-bone/blogas/as-labai-tikejau-kad-tu-sugrisi/preview/), staiga po to balta katytė miške, įstrigusi lazdyno krūme, gėda man, kad jos nepaėmiau, buvo čia blogas, mergaitė paėmė, rašė: kad pasikorė užsitrenkus langui. Tokiu keliu tu sugrįžai. Nebesistebiu, kad laiptai tau jau nieko nereiškia .Taigi, čiurlys, tu nuo aukščiausio skardžio man baiminantis, kad prisitrenksi, nuskrendi, nepamiršai čiurlio skrydžio. Jautiesi, tarsi tebeturėtum sparnus ir stebiesi, kad nusileidimas būna per skausmingas, nes sparnų tai nebėr. O kartais nei iš šio, nei iš to pasireiškia buvusi gerklės trauma: kažkas darosi, springsti, taigi katytė pasismaugė, užtrenkta lango.
Tu esi. Myliu tave. Sugrįžusį. Tu netyčia gulies į tą patalą, kur gulėjo tas Mukas, kurio niekada nepamiršiu,jį tebenešu ant rankų. Gulies ne taip, 180 laipsnių arba 90, nes tu esi tu.
Mukas elegantiškai gydė mano skaudančias kojas. Tu prieini ir be ceremonijų dreski ir dar aršiai cypauji, kai neleidžiu: greičiau nusimauk tas kojines, aš sugrįžau tave gydyti. Iš kur tai? Neverk, jis neišėjo.