Paauglystė

Dabar man prasidėjo labai sunkus gyvenimo laikotarpis - paauglystė. Labiausiai ji pasireiškia svyruojančiu apetitu, dėmesio prašymu (kartais net pasitelkiant apgavystes: apsimetu, kad noriu eiti į lauką atlikti "reikaliukų", o išėjęs imu dūkti), neramiai miegu, o kartais naktimis negaliu sau rasti vietos ir vaikštinėju po kambarį, trukdydamas šeimininkams miegoti. Tačiau labiausiai mano šeimininkams nepatinka, kad pradėjau žymėtis savo nuosavybę. Jie džiaugiasi, pasakoja vienas kitam, kai žymiuosi medžius, krūmus, kurmiarausius ir kitas vietas lauke, tačiau supyksta, kai imu ženklinti teritoriją namuose. Dažniausiai jie manęs nebaudžia, tačiau kartais supyksta labai labai. Pavyzdžiui, jie labai supyko, kai pasižymėjau prieškambaryje esančią spintelę, sieną greta jos ir savo guolį, pyksta, kai žymiuosi kilimus. Aš negaliu nesižymėti namų, kai juose vaikščioja kitas šuniukas. Jis už mane daug mažesnis, kartais jį atveža vyresnioji šeimininkų dukra ir mes žaidžiame. Jis apkramto mano lūpas, pagurklį, apgraužia ausytes, bet aš nepykstu. Elgiuosi su labai švelniai ir atsargiai - juk negalima sutrypti mažesnių. Tačiau man nepatinka, kad jis savinasi mano daiktus. Iš pradžių pasisavino jaunesniosios šeimininkų dukters kambarį. Manęs į tą kambarį visai neįleisdavo, ten gyveno jis. Šuniukas dar buvo visai mažas ir nemokėjo žaisti, bijojo manęs. Šeimininkai taip pat bijojo, kad galiu sužeisti šį mažylį, tačiau kai jiems įrodžiau, jog aš tik noriu draugauti ir moku būti atsargus, jie leido mums drauge lakstyti po namus. Tas šunelis buvo tikras gudruolis: kai žaisdavome, jis nubėgdavo pasislėpti į dėžę, kur, kaip supratau, buvo jo namas. Man nepatiko, kad jis turi dėžę, o aš ne, todėl kartą pasižymėjau šį "namą" kaip savo nuosavybę. Vėliau tas šunelis įsigudrino miegoti ant mano pagalvėlės. Žinoma, ant jos tilptume abu, bet ji juk mano! Pasižymėjau ir ją. Kartais jis gerdavo iš mano dubenėlio. Todėl stengdavausi išgerti viską pats, o jeigu jis pribėgdavo greičiau nei pabaigdavau vandenį, aš jį išliedavau su letena, įsikąsdavau ir nešiodavausi po namus dubenėlį. Bandžiau taip daryti ir su jo lėkštute, bet kartą ji sudužo, iškritusi man iš dantų... Dabar auklėju šį šuniuką, kad neliestų mano dubenėlių: urzgiu, mušu su letena, kartais amteliu.
Šeimininkai negali ant manęs ilgai pykt, nes šiaip esu labai geras ir gudrus šuo. Bet šiandien šeimininkų dukra labai supyko, kai pasižymėjau jos kerzus, kuomet ji varstėsi raištelius ir ruošėsi išeiti. Aš supratau, kad ji išeis be manęs! Kai tik ji iš spintos išritraukia savo rankinę, suprantu, kad keliausime į parduotuvę. Ji beveik visada mane vedasi. Tada galiu pasivaikščioti po miestelį, pasižymėti savo taką, pašokinėti po balas ir kitaip smagiai praleisti laiką. Prie parduotuvės ji mane pririša, bet man dėl to nė kiek neapmaudu. Išdidžiai sėdžiu ir laukiu jos grįžtančios. Niekada nekreipiu dėmesio į mane kalbinančius žmones, akylai stebiu duris, pro kurias ji turi išeiti. Tačiau šį savaitgalį ji ne tik kad manęs nesivedė, bet ir visą savo dėmesį skyrė kažkokiam vaikinui, kurį mačiau tik trečią kartą. Na, jis man visai patinka (turi ilgus plaukus, kuriuos paslapčia vis lyžteliu ar pabandau kristelėti), bet jis vagia man skirtą dėmesį. Todėl šiandien, kai supratau, kad jie ir vėl nesives manęs laukan, nutariau pasižymėti, kad ši mergina yra mano. Ji to nesuprato ir labai supyko :/
Ech, sunki ta paauglystė. Žmonės tavęs nesupranta.