Pagaliau laisve!!!

Po nelaimingo atsitikimo kai mano Cezariuka uzpuole sunys Cezaris net negalejo paziureti i kaimynu namu puse ir tuo labiau bijojo iseiti is kiemo ribu. Nuo vasaros pabaigos jis sedejo arba kieme arba namie. Bet tikrai manau kad jis svajojo apie atvirus laukus, laisve! Aisku nera to blogo kas neiseitu i gera!
Kiek laiko kalbinau savo mociute kad leistu eiti man su juo i pusyna. Bet ji neleido iki vakar dienos. Ji pasake o kodel gi ne? Jis tai suprato kai uzsivilkau kaimiskus drabuzius jo uodegele pradejo vizgintis kaip sraiktasparnis. Tada suradau apdulkusi ilgai spintoje buvusi pavadeli ir uzdejau jam ant kaklo. Prasidejo galima sakyti pirmoji kelione.
Pradejome eiti. Cezaris buvo su labai gera nuotaika, bet priejome ta nelemtinga nama kurio kieme vel stovejo palaidi, gresmingii sunys. Cezaris sustojo. Jis tikrai norejo kuo greiciau iseiti is tos prakeiktos vietos, bet tikriausiai baime jam neleido. Jis pamate tuos sunis ir staigiainusuko galva ir letai letai ejo keliu toliau. Dabar sunys jau pradejo loti. Jis rodos net nesiklause. Pagaliau praejome ilga kelia. ir PAGALIAU MES LAISVI!!! Pavadelis atlaisvintas ir visu greiciu i pusyna!!! Emociju apimtas sunelis net nebezinojo ko griebtis. Jis lipo per uzsalusia upe, lakste sniegu. Zodziu davemes kaip reikliant. Kelias namo nebuvo dulketas. Nes kaimynu sunys jau miegojo. Cezario pavadelio net nebelaikiau, o jos staigiai nubegu varteliu link, Namu link.
Prizadejau cezariukui kads eisime ir siandien!!!