Pagaliau vėl kartu...

Pravažiavom ženklą, kuris praneša, kad liko tik 18 kilometrų! Laimės ir džiaugsmo pilnos kelnės, atrodo, kad širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau, o minutės virto valandomis. Akys atrodo tuoj išdegins mašinos langą, ieškodamos draugo namo... Atrodo, kad jau daugiau nei 100 kartų priminiau sau, kad 18 kilometrų, o ne metrų, bet smegenys to "nesuvirškino"... Pagaliau, jau matau namą! Kur tas prakeiktas įsukimas? Štai jis! Automobilis pradėjo važiuoti sraigės greičiu... Pagaliau sustojom... Kodėl tos mašino durys taip sunkiai atsidaro!... Pagaliau... BĖGU!!! Diora, aš ateinu!!! Pagaliau aš prie durų, pabeldžiu ir pamatau tą pažįstamą, liekną ir visiškai nelabradorišką figūrėlę. Ar jie kadanors teiksis prieit prie durų ir jas atidaryt!?! ...Aš viduje! Diora! Kas vyko toliau aprašyti neįmanoma, ta laimė... Tas džiaugsmas... Pasakysiu tik tiek, kad gavau 15 kibirų bučkių ir pamačiau savo šunį laimingą kaip niekada! Pagaliau mes vėl drauge...