Paliktas mirti.

Tu ir vėl praėjai pro mane, kada lauke spaudė -20 šaltis. Tu pažvelgei, nusijuokei ir praėjai. Iš akių išriedėjo šilta ašara, pavirsdama leduku ji nusirito nuo mano kailiuko. Ilgai žiūrėjau į tą blankų siluetą vis nykstantį nuo manęs, šiltai apsirengtą nuo rankų iki kojų. Ten buvai tu, besielis žmogus, o aš vargšas sušalęs šuo trokštantis tik dalelės šilumos.. Šalia būdos nebuvo nieko valgyti, dažniausiai tu delne atsinešęs ėdalo išberdavai jį ant sniego ir man tekdavo eiti ieškoti, o štai vandens iš vis nėra, laižydamas ledą paskutiniosiomis jėgomis bandau išgyventi.
Sucypiu. Šalta sniego gniūžtė pataiko į mane, kažkas nusijuokia, pakeliu akis, ten tu. Tada prieini. Susigūžęs į kamuoliuką drebu ir laukiu kol ištiesi man pagalbos ranką, bet gaunu tik skaudų smūgi ir žodžius ''nevaidink gerai?''. Taip ir lieku gulėti nukritęs ant šono. Nors ir nesu sužeistas fiziškai, bet tikrai žinau, kad širdis visiškai sugniuždyta ir aš vis tiek myliu tave, kad ir kaip tu manęs nekęstum. Galėčiau ir gyvybę atiduoti, kad tik mane bent kažkiek pamiltum ir paglostytum, bet deja nėra progos. Todėl ir guliu, esu bejėgis ''valkata'' kaip tu sakydavai. Bet juk aš namus turiu. Ir tave turiu, tik tu kažkaip nenori manęs turėti. Nors aš tavimi tikiu, kad vis dėl to išvaduosi mane iš šalčio gniaužtų. Gal.. Nežinau.. Tikiuosi, bet turbūt tai neįmanoma..
*
Niekaip negaliu atsistoti, tavasis smūgis sugniuždė mane galutinai. Girdžiu kaip vėl praūžia vėjas apklodamas mane mažuma sniego. Užmerkiu akis. Tada klausausi tylos. Paskutinį kart suloju, nes balsas pamažu užkimsta. Ir tada leidžiu sau nematomai dingti iš tavo gyvenimo. Nes aš tau trukdau, aš tau gadinu gyvenimą, tai gal be manęs tu būsi laimingesnis..
Sudie.

***Šia istorija noriu pasakyti tai, kad daugelis gyvūnų yra išmetami į gatves arba kaip čia paliktas lauke. O lauke jie gali sušalti, tik patys stipriausi iš jų gali likti gyvi, bet kažin ar ilgam?
Ačiū kas skaitėte :*