Pamąstymui...

Rytas, rytinis kavos puodelis, keletas peržvelktų įrašų apie beglobius dovanojamus šuniukus ( man visi maži, dideli - seni, jauni - šuniukai ) kiek daugybė jų išmestų, paliktų,sudaužytom širdelėm.Taip pat visada peržvelgiu skelbimus apie dovanojamus augintinius. Pagrindinė priežastis dovanoju, nes išvažiuoju į užsienį, taip panašiai pas mane atsirado mano mažiulė Šeila, jos ankstesnė šeimininkė ją taip pat pardavė, nes reikėjo išvažiuoti. Keista, kai pagalvoju dabar paėmiau ją iš namų jau nemažytę, bet su ją man nedavė nieko nei jos dubenėlio, nei jos žaisliuko kokio. Logiškai pagalvojus juk šuniuka tiek laiko pauginus jis jau turi savo kraitelį. Na bet šiandiena nesinori kalbėti tik apie savo mergytę. Man keista kaip žmogus įsigyja šuniuka, nesvarbu ar tai Vokietukas ar Sibiriukas, ar koks mini kišeninis, negalvodamas, kad jis gyvens minimum 10 - metų, o per tok laiką gali nutikti bet kas.
Kaip gali savo numylėtą, brangų šeimos narį išmesti po keletos metų auginimo, rūpinimosi? Kaip taip lengva širdimi gali savo turelį ir turtelius padovanoti ar dar ir parduoti?
Nejaugi užsienis yra tokia didelė problema? Aš manau tai tikrai nėra kliūtis, kaip aš pati sakau svarbiause norėti, planuoti ir daryti. Gal aš neteisi ar man trūksta žinių šitoje srityje, bet šiais laikais juk tereikia elementarių dalykų, mikro čipo, skiepikų ir kelias laisvas, kelionėms. Norint, mylint viską mes galim:)
Kaip vienam socialiniam tinklapyje išreiškiau panašia nuomonę, kad visų pirmą reikia pasižiūrėti į save, ar tikrai esu toks tikras,kad noriu, esu pasirengęs pirkti, priglausti ir mylėti, nesvarbu ar šuniuką ar kačiuka ar kokį kitą gyvūną, sulaukiau labai tokių pasipiktinusių replikų, bet argi ne tiesa, kad jei mes visi iki vieno tvirtai visų pirma apgalvosim, suprasim, įsiklausysim ir tik tada pradėsim galvoti pirkti ar ne? Gal tada sumažėtų tų mažų išduotų sudaužytų širdelių?
Mūsų mažūjų draugų gyvenimas, likimas priklauso nuo mūsų.
Saugokim, mylėkim savo draugus, nes niekas kitas taip mūsų mylėti nemoka kaip jie. Nekeiskim jų kaip sunešiotų šlepečių....