Pamilti lengva- o pamiršti labai sunku ;/

Gruodžio penktąją įsigijau primąjį šunį mano gyvenime. Buvau tokia laiminga, nes apie jį svajojau nuo pat 3 metukų. Pagaliau įsigijau ją- Miną. Nuostabiausia iš nuotabiausiu. Labai rūpinausi, dariau viską kad tik jai būtų gerai. Su ja miegojom ir lovoj, ir ėjom pasivaikščioti, žiūrėjom televizorių, žaidėm. Labai daug lakstėm : ] Ji labai mylėjo visus šeimos narius, ir ne tik. Ji mylėjo visus. Ji mokėjo šypsotis- ne bet kaip, o akimis. Jai negėljo atsispirti nei vienas, net ir tas kuris nemėgsta šunų, Ji tiesiog idealus šuo. Pats tikriausias žmogaus draugas. Deja- ji mokėjo ir verkti. (atsiprašau man labai sunku rašyti tai, negaliu sutvardyti ašarų) Ji verkė. Paskutiniu metu ji labai daug kentėjo. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji nei iš šio nei iš to pradėjo vemti, nustojo valgyti, gerti, o galų gale visai nusilpo, kad net nebeišlipo iš savo guolio. Ji sulyso taip kad bijojai net prisiliesti, kad tik ji nesutrupėtų. Iš jos paliko vieni kaulai ir skūra. Ištisą savaitę, trijų mėnesių šuniųką ve-iojom pas veterinarus, leidom lašalines, antibijotikus, net klizmą statėm, kad galėtų atlikti gamtinius reikalus. Bet jai nebuvo geriau. Po savaitės intensyvaus gydymo, veterinaras pasakė, kad nebėra net kur leisti vaistų, reikia tik tikėtis ir laukti. Taip, mes labai dideles viltis dėjome į ją. Po šio gydymo, ji galų gale išlipo iš savo guolio, bet galinių kojų ji jau nebejautė, ji tiesiog šliaužė. Atsigulė ant mūsų mėgstamiausio pledo ir užmigo, po to eidama miegoti aš ją pažadinau ir įkėliau į jos lopšelį ir užklojau, bet palikau jos galvytę kyšančią. Kaip ir visada atsibudau ryte ir nuėjau su ja pasisveikinti, bandyti maitinti, bandyti jai pagelbėti, bet kažkodėl jos galvytė buvo užklota. Sudūrė širdį. Jau lenkiausi atkloti, bet tėtis pasakė: -Gali net nebežiūrėti saulyte, nebėra. ;/ O tada ir prasidėjo. Suklupau, puoliau į ašaras ir negalėjau sustoti verkusi. Plyšo širdis pusiau. Turėjau tą dieną eiti į mokyklą, nuėjusi priėjau prie savo geriausios draugės, proi ašaras pralemenau: -Nebėra.
Ji manes stipriai apkabino ir pradėjo verkti kartu su manimi. Turbūt visą savaityę aš buvau užtinusiom nuo verkimo akim ir apie nieką kitą negalvojau, tik apie ją. Atrodo šuo, kuris buvo sveikų sveikiausias paėmė ir susirgo. Deja nepasveiko. Kad savęs neskaudinti sudėjau visus jos kailio, dantų priežiūros reikmenis, drabužėlius, dubenėlius , nuotraukas ir visa kitą į dėžę ir iki dabar bijau prie jos prisiliesti. Mano Minutė, mano brangiausia Minutė susirgo ir nebepasveiko ;(((((((((Myliu Tave Minute, mano jorkšyriuke, visada ir visados. Tu pati pati brangiausia. ;*
~~~
Domas- už liūdesį aš.mp3