Pamirštas

Prisimeni, kada mes buvome geri draugai, tu žaisdavai su manimi, mylėjai, rūpinaisi. Kada mes abu bėgome pirkti ledų, nors ir tau skaudėdavo gerklę, prisimeni, kada mes pabėgom iš namų, abudu, nes vieno aš tavęs išleisti nenorėjau, arba kaip tavo šlepetes užkasdavau smėlio dėžėje?? Tu nepykdavai, tiesiog nusijuokdavai, pakasydavai man paausį, apkabindavai. Tu tiesiog nenorėjai manęs paleisti iš akių, tu mane saugojai nuo visokių pavojų. O dabar ar bent prisimeni mane? Sėdžiu už neaiškių grotų, šaltame kambaryje ir galvoju apie tave. Pykau ant tavęs, bet tuo pačiu ir mylėjau. Galbūt tai buvo tavo noras, kada vieną dieną sakei, kad eisime pasivaikščioti. Aš kaip visada sutikau, bet nesupratau, kodėl tavo veidas buvo toks susirūpinęs, ir ašarojo akys. Nesupratau, kodėl vis tolom ir tolom nuo namų, ir ėjom man nepažįstamoms vietomis. Staiga mane įvedei į pastatą, ten buvo tamsu, šalta. Paskutinį karta pažiūrėjai į mane ir ištarei ''sudie''. Pamaniau, grįši. Bet klydau, tu neatėjai ir palikai mane likimo valiai. Mano širdutė skilo pusiau, kada ėjau pro narvus ir stebėjau kitus šunis tupinčius tenai, nuliūdusius, nemylimus. Negi aš toks tapsiu, pamaniau. Netrukus mane įvedė už grotų. Jaučiausi kaip kalinys, nors toks tikrai nebuvau, atleisk man tikrai, kad kadaise tau įkandau, bet tai buvo netyčia, aš nenorėjau..
Bet tu manęs nepasigailėjai ir atvedei į kalėjimą. AŠ vis dar myliu tave, kad suteikei man bent kiek dienų praleistų ne veltui, kada ir tu mane mylėjai, ir kada manęs nenorėjai niekam atiduoti. Bet tuo pačiu aš tave suprantu, juk man jau penkeri metai, kaip tu sakei, aš jau senas. Ir aš atleidžiu tau už tavo tokį poelgį su manimi. Aš suprantu, kad aš tau kliudžiau gyventi. Bet vieną dieną aš tavęs pradėjau nekęsti..
Praėjo savaitė kaip aš jau čia. Jau buvau pripratęs prie šalčio ir liūdnų gyvūnų akių. Bet netrukus atėjo prižiūrėtoja, maniau man pasisekė, aš išgelbėtas, klydau. Mane nusivedė į patalpą, kurioje stovėjo stalas, ant kurio mane paguldė. Nesijaudinau, juk vis tik ne pirmą kartą ant tokių gulėjau, tai dėl skiepų bei operacijos. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Prižiūrėtoja pasiėmė švirkštą, pilną neaiškaus skysčio. Sulodamas jos paklausiau:
-Ką su manimi darysi??
Mano išsigandusios akys žvelgė į jos rankas. Ji mane paglostė, uždengė akytės ir atsakė ''nebijok, tau neskaudės''. Tada pajutau skausmą, ji melavo. Skausmas praėjo pro visą mano kūną. Jaučiau šaltį, ir staiga užsimerkė mano akys. Tuo tarpu girdėjau tik širdies plakimą ir ištariau paskutinius savo žodžius ''ačiū už meilę, kurią man suteikei ir kurią aš pajutau savo gyvenime, bet aš tau atleidžiu, nors ir tavęs nekenčiu''..

Sukūriau šią istoriją, tam, kad pagalvotu kiti žmonės prieš įsigydami gyvūną, nes jį auginti nėra lengva. Kadangi paaugini, atsibodo ir išvežei į gyvūnų prieglaudą. Kurioje jis yra nužudomas. Ačiū kas skaitėte =)