...Pasirodžiusi agresija arba nieko negaliu suprast....

Šįkart netesėsiu savo pažado, kurį pasižadėjau blog'o, kuriame pasigyriau nusipirkusi fotoaparatą, komentaruose. Pažado, kad kiekvienas mano nuo šiol blog'as turės bent dvi nuotraukas. Šis blog'as neturės nei vienos foto, nes dabar rašau tokį blog'ą, kur nėra patirtas koks nors žygis, pasivaikščiojimas, atradimas ir pan. Taigi...
Aš dabar rašau kone su ašarom akyse, ne dėl to, kad man skaudėtu, nors iš dalies ir taip. Man skauda širdį. Gal, kai viską parašysiu, Jus nesuprasite kodėl... Aš kone verkiu iš baimės, iš baimės ne kad kas nors nutiks man, o kas nutiko ir dar nutiks jam. Jus tikriausiai nesuprantate, mano ilgos įžangos, ir greičiausiai nesuprasite viso blog'o, ir tikriausiai ne dėl to, kad man pinasi klaviatūros raidės, nekreipiu dėmesio į raudonai pabrauktus žodžius, o dėl to, kad vis rašau, rašau ir neprieinu prie reikalo. Nors mano blog'ai nėra tokie įdomus kaip agieshos, nesulaukia tiek komentarų kaip wykos, nėra tokios fainos nuotraukos kaip Pwlyzo, aš vistiek rašau blog'us, stengdamasi įdomiau parašyti, ir Jūs sudominti. Bet rašydama šį blog'ą, aš nelaukiu komentarų "kaip gražiai parašyta, ir pan. Nelaukiu ir užuojautos. Užuojautos nes...

Paskutiniai grietinės šaukštai.
-Lordai! Ateik, užkandis.
Duduch, duduch... Atbilda šuo, greitai paima indelį iš mano rankų ir nueina savais keliais. Aš nebūčiau aš, jei nesugalvočiau pažiūrėt, ką ji ten veikia. Prieinu - o jis taip juokingai ėda. Nusprendžiau nufilmuot. Filmuoju, ir nusprendžiu, kad reikia jo raiškesnio veido. Pakišu koją jam po galva, prie grietinės indelio...

Čia ir sustosiu. Jis niekada, pabrėžiu, niekada nepuolė ant manęs. Galėjau, kai jisai graužė kaulą, prieiti ir iš jo tą kaulą atimti, jis nieko nedarydavo, galėjau jam kišti rankas kai jis valgo, jis manimi pasitikėdavo. Galėdavau net jam įkišti į burną ranką, jis nieko nedarydavo. Nieko. O šįkart....

...Jis puolė. Aš spėjau patraukti koją link savęs, o jis lojo, lojo ir lojo, dar įterpdamas urzgesį. Aš apsižliumbiau. Ne dėl to, kad man skaudėtu. Dėl baimės - kas jam? Aš pamačiau atdaras balkono duris ir įbėgau ten, subliuškau tiesiai ant grindų, o už balkono durų girdėjau lojimą....

Jis pasikeitė. Nekreipiau dėmesio į tokius reiškinius po užpuolimo mano draugės, kad jis pradėjo mestis ant paukščių, varlių, dar didesnę agresiją rodyti ant mašinų... Lyg auklėjau gerai, kai puldavo ant ko nors, pasakydavau "Ne" ir trinktelėdavau per snukutį. Sakoma, kad rotveileriai trijų metų pasidaro labai agresyvus, tarytum "išprotėja". Nežinau... Mama sako, reikia jį užmigdyt, jai jau pakilo prieš šeimininkę. Bet aš nenoriu... Aš bijau dėl jo. Gal kas nors gali pasakyti, kas jam galėtų būti?

Gal čia svarbu, o gal ne.... Po dviejų savaičių mes rengiamės jį vežti pas veterinarą, nes jis pradėjo.... Ypač mesti šerius. Ant jo kaklo visai beveik plika, iš vienos nosies pusės taip pat plikoka, o iš kitos ne. Prie kojų, prie pažąstų mažėja šerių. Nežinau, gal tai susija? Prašau, patarkite.