Permainos

Eina sau, kaukiu iš liūdesio.visaip buvo, bet kad šitaip...Ta mano šeimininkė visada ieškojo "ambų", vis auklėjo mane.Kur tu matei, kad seną vilką (sorry)šunį,kas perauklėtų ir padarytų kokiu klusniu pudeliuku(mokaus anglų kalbą,nes tas kompas , kai sedžiu su šeimininke prie jo vis kažkokius raizgalus meta, tai reikia juos suprast.Aš gi lietuvis...Mano amsiukai, man tragedija:atėmė mano kambarį, mano fainąją sofutę, gėlę-viską , ką turėjau, ką taip saugojau, kad niekas net negalėjo padėti savo vargano užpakalio ant mano Sofos.Aš benamis...Ištįsojau ten visus 8 metus, pažinojau visus kaimynus.Ten tokia seniokė buvo, tai aš su ja draugavau-ateidavo, pakasydavo man paausį, pamėtydavo žaislus, tik kai noredavo išeit, pakeldavau tokį "koncertą", tai įsigudrino:sako, nu, ritinuos, o aš, kvailys, to žodžio nesuprantu.
į tą naują butą tai neisiu-ten parketas ir jau negalesiu sysiot ant jo, o taip norėčiau...Ten nera mano sofos.Kai mane ten parsiveda, tik ir laksto iš paskos,:"Bartuti, neik ten, negalima, fui fui".Man psichologinė trauma-netekau namų, kur viskas kvepėjo mano kvapu, viską buvau pažymėjęs...
Dabar būnu pas šeimininkės sesę-gera ji, pakaso, visokių skanėstų , blin, priperka...Bet namai-buvo namai, niekas čia nemuštruoja manęs.Blogai, pamiršiu visus "fintus", ką išmokau:žiovauti, surišti dirželį, atnešti žaislus, atsakinėti į klausimus...Aš juk mokytas, ne šiaip sau koks durnius, na, tai kas, kad mišrūnas...Aš-su galva...Sėdžiu sau ant palangės ir gainioju visokius pijokus, einančius pro šalį...Et, pasiilgau savųjų namų, o poryt eisiu skiepytis.Nuo vien to žodžio loju kaip pasiutęs, kad nenoriu, į tą kliniką pas tą šunėdrą baltu chalatu vos įtempia mane, protestuoju, bet mano balsas-šuniui ant uodegos...Tai kaip, šunėkai, jūs atsilaikote prieš tuos teroristus?Aš tai įprastu būdu-kandu, šiepiu dantis.Laikykimės, gal išmuš ir mūsų valanda.