Pirmas kartas kai šeimininkė mane paliko vieną.

Saulė apšvietė mano snukutį ir aš pramerkiau akis. Gaivus pavasario rytas. Tyliai prisiglaudžiau prie šeimininkės veido ir pradėjau švelniai bučiuoti. Ji pramerkė akis ir man nusišypsojo.
Netrukus jau laksčiau pievoje su ja, ir džiaugiausi šia diena, kaip ir kiekvieną kartą. Grįžus namo paėdžiau ir užlipusi ant lovos norėjau pasnausti. Tik atkreipiau dėmesį į tai, kad ant lovos pūpso lagaminas, o šeimininkė į jį kraunasi daiktus. Širdis sunerimo, bet per daug nesirūpinau, tik stebėjau, kaip ji darbuojasi. Praėjus keletai valandų ji mane apkabino, pabučiavo, tarė "pasiilgsiu" ir išlėkė pro duris palikusi mane su savo mama. Nutipenau į savo gultą ir užmigau.
Po truputį artėjo vakaras. Su šeimininkės mama išėjome pasivaikščioti, mane slėgė tai, jog jos dar nėra namie. Galvoje nedavė ramybės klausimai "Ji mane paliko?", "Kada ji grįš?"...
Užplaukė tamsi naktis. Moteris nuėjo miegoti, o aš likau budėti prie durų. Kiekvienas garsas laiptinėje priversdavo mane klustelti ir dar kartą sunerimti. "Galbūt tai ji?" iškildavo klausimas. Bet kiekvieną kartą aš nusivildavau.
Taip ėjo jau trečia diena. Mano akys ir širdis buvo kupinos liūdesio. Apetitas buvo dingęs, miego visai nesinorėjo. Norėjau tik pamatyti ją, grįžtančią namo.
Išgirdusi dar vieną garsą laiptinėje krustelėjau, pastačiau ausis ir įtemptai klausiausi, dar turėjau vilties, kad tai bus manoji šeimininkė. Durys atsirakino ir pro jas įėjo ji. Ilgai laukta šeimininkė. Vos pamačiusi šokau jai ant rankų ir laižiau veidą. Nenorėjau trauktis nuo jos. Mano akys iš širdis spindėjo džiaugsmu, kaip ir ji nenorėjo manęs paleisti...


Istorija tikra. Tikiuosi Jums patiko. :)