Plaukti lengva

Sveiki, esu Simas. Pradedu savo asmeninį blogą, kuriame jums pasakosiu apie savo nuotykius ir patyrimus. Ilgai neužkalbėdamas danties, šį kartą nepasakosiu apie tai kaip atkeliavau į namus, kuriuose esu labai mylimas, apie katę, su kuria vakarais pažaidžiam gaudynių, apie gėlynus kieme, kuriuos kartais visai nenorėdamas patrypiu ir apie kitas svarbias savo gyvenimo akimirkas. Tam tikiuosi, dar turėsiu progos.

Taigi, šiandien norėjau papasakoti apie savo savaitgalį prie upės.

Miegojom kaip visada ilgai, kol mane dar apsnūdusį pažadino šeimininkė, užsegė pavadėlį, o tai mane gerokai pralinksmino. Išvykas aš labai mėgstu. Užsegamas pavadėlis reiškė, kad eisim ne į kiemą, kur galiu lakstyti aplink namą, bet keliausim kažkur toliau. Taigi papusryčiavom ir sėdom į automobilį. Šeimininkė laikė mane ant kelių, o aš vizgindamas uodegėlę džiaugsmingai dairiausiu pro langą į pravažiuojančius automobilius ir juose sėdinčius žmones, kuriuos sutikdavau nagučiais brazdindamas į langą.

Pagaliau atvykom. Iššokau iš automobilio, įkvėpiau gaivaus oro ir supratau, - mes prie upės už miesto, buvom čia ir anksčiau, atpažinau iš kvapo. Šeimininkė nusegė antkaklį ir leido lakstyti po aukštą žolę. Ji taip juokingai kuteno padukus, kad laksčiau kaip pašėlęs, kol išgirsdavau šeimininkę šaukiant: „Simai!“, tada apsisukdavau ir kiek įkabindamas leisdavausi jos įkandin.

Ji pasiėmė pagalėlį ir duoda man pauostyti. Supratau, kad žaisim žaidimus. Pritardamas jos minčiai linksmai lekavau liežuvėliu. Pagalėlis skrenda! Neišleisdamas jo iš akių lekiu paskui kol...pliumpt. Ai, šlapia!! Kas čia?? Pasirodo sekdamas pagalėlį, visai nepastebėjau jog lekiu tiesiai į upę. Po to šeimininkė bandė dar porą kartų pakartoti šį triuką, tačiau aš tik nusipurčiau nuo savęs vandenį ir nė nekrustelėjau iš vietos. Nors buvo truputi gaila, o gal labiau juokinga, žiūrėt kaip ji stengiasi mane apgauti.

Tiesa, rodos be reikalo aš kikenau dėl nesėkmingų šeimininkės pastangų, nes net nespėjus man pradžiūti, ji mane paėmė ant rankų ir nešėsi tiesiai į upę!!! Nuėjus gerokai virš kelių mane paleido, labai bijojau, išpūtęs akis žiūrėjau į krantą ir imitavau bėgimą, pasirodo aš moku plaukti!! Per kelias sekundes pasiekęs krantą drebėjau ne iš šalčio, bet iš jaudulio. Tai buvo pirmas kartas kai plaukiau. Pasirodo plaukti lengva, tačiau net mano šeimininkas to nemoka. O aš plaukiau. Jaučiausi labai svarbus.

Šeimininkė mane paglostė ir nusausino rankšluosčiu, tačiau ilgai apsiaustas tuo daiktu neištvėriau, pasileidau per kvepiančias pievas.

Taip būčiau lakstęs ir lakstęs, bet jau diena ėjo į pabaigą, saulė slėpėsi už debesies, todėl šeimininkė įkėlė mane į automobilį ir mes pasukome namų link. Visą kelią saldžiai snaudžiau jai ant kelių svajodamas apie žaliąsias pievas, sraunią upę ir šiltą saulutę. Laukiau nesulaukiau kol viską galėsiu papasakoti namuose laukusiai katei.