Rytas su šiluma

Kaip aš vertinu tą laiką, praleistą su savo mažyle. Su Tera. Ir tą pirmadienio rytą. Jis išliko atminty su šiluma ir švelnumu.
Lengvos ir švelnios mintys ėmė mane budinti. Aš pramerkiau akis lyg pabudusi, bet dar sapnuodama. Negalėdama išsilaisvinti iš būsenos tarp sapno ir realybės. Be galo tyliai kilstelėjau galvą, kad prabusčiau. Netoli lovos gulėjo Tera. Ji miegojo ant nugaros, atsipalaidavusi, letenėles virš pilvuko laikydama. Atrodė tokia pažeidžiama, bet be galo rami. Tokia optimistiška ir tikinti. Skleidė šilumą tankiai alsuodama...
Staiga aš prisiminiau. Žadintuvas! Greitai, bet tyliai čiupau telefoną. Deja... Kol prisitraukiau artyn, pasigirdo pirmieji akordai. Išjungiau. Tera išgirdo. Tingiai ji kilstelėjo savo masyvią galvą, sunkiai atsikėlė ir priėjo. Atsistojo greta mano lovos ir padėjo snukutį. Aš ėmiau švelniai ir lėtai glostyti auksinį kailiuką. Priglaudžiau savo galvą prie jos. Jaučiau ramų, bet greitesnį nei mano kvėpavimą į skruostą. Tos akimirkos buvo tokios šiltos, artimos, nepakeičiamos ir brangios. Koks nuostabus rytas, pamaniau. Rytas. Pirmadienio rytas... Reikia keltis, reikia. Pabučiavau šaltą, drėgną nosytę. Atsisėdau. Buvo skaudu, kad turiu nutraukti tokias minutes. Teko. Dar trumpai paglosčiusi mažylę prisiverčiau keltis ir grįžti į kasdienybę.