Šakos lūžta, tu krenti...

Sunku pradėti, tam nebėra jėgų. Su kiekviena diena, praleista be tavęs, aš vis labiau silpstu... Kai prisimenu tą rytą, sukaustįtas savas rankas. Tavo meilę begalinę, širdelės dungsnį paskutinį... Apšerkšnijo mano dienos, naktys be tavęs... Suskausta širdį prisiminus, tą šiltą jausmą viduje.
Žinau, pamiršt tave turėčiau, bet aš to nebegaliu... Per stipriai tave mylėjau, o broli, palikai mane drėgname, tuščiame, sielvarto ir kančių kupiname sapne... Tu išėjai tyliai... Išėjai neamtelėjęs man ,,sudie''. Praėjo metai, antri... Aš tavęs laukiu, laukiu, kol tu sugrįši... Bet su kiekviena sekunde mano viltys blėsta... Atleisk, melavau tau, sakiau jog šiame pasaulyje blogų žmonių nėra.. Klydau... Jų visur pilna... Sakiau tau jog kartu gyvensime amžinai, sakiau jog mirsime kartu... Bet tu mane palikai... Tai tebuvo dar vienas mano neištesėtas pažadas tau... Tu palikai mane skęsti begalinėje ašarų jūroje... Palikai mane vieną šiame negailestingame pasaulyje... Kai tave išvydau paskutinį kartą, mano visas gyvenimas pasikeitė... Besalygiškai norėjau tave apkabinti, tiesiog priglausti prie širdies...
Tu neprivalai grįžti... Tu amžinai liksi mano širdyje...

Auksiniam šunyčiui Lakiui....
Mano pirmąjai gyvenimo meilei.