Septyniolika!

Ar galit pamanyti, man jau septyniolika mėnesių, sakė tėvai, kad čia panašiai, kaip septyniolika žmogaus metų, ar kažkas panašaus, ir dar sakė, kad greitai aš būsiu senesnis už juos ir galėsių jų neklausyti (na... šią dalį sugalvojau pats), dar kažką kalbėjo, kad būsiu kažkoks žilas, bet nė nenumanau kas tas "žilas". Aš taip spėju, kad tas "žilas", tai toks šuo, kuriam neliepia iš niekur nieko atsisėsti ar dar kokį velnią padaryti, arba tas, kuris gali pasiimti maistą nuo stalo... Bet tai tik mano viltys, nes kai griežtą ranką turinčius tėvus gauni, nelabai leidžia tokius monus dirbt. Bet džiaugiuosi, į gerą šeimą mane gandras numetė, bent jau mama sako, kad su tokiu britkiu vaiku niekas neužsiimtų.
Šiandien po maždaug 1-2 savaičių nesimatymo susitikom ir žaidėm su geriausiu draugu Gyvu. Jis atostogavo kaime, tačiau parvažiavo piktas, lipo ant manęs ir urzgė. Bet aš iš tėvų esu girdėjęs tokį dalyką, kad nereikia prasidėti, tai taip ir padariau. Atsiguliau ir laukiau kol nueis - visada taip darau (na, kartais tik žaisti tingiu) :) Po to visą vakarą su Gyvu kasėm, jis sau, o aš irgi sau. Jeigu matysiu kurią dieną, kad mama neužsiėmus, galėsiu paveikti savo telepatinėmis galiomis ją taip, kad mano mintis čia ir vėl užrašytų, papasakočiau apie pažintį su Gyvu ir apie mudviejų draugystę. O dabar, jau jaučiu, kaip mano akys pradeda mirksėti skirtingai, ženklas, kad reikia miegoti :) Labanaktis.

S.