Šiandienos "senas" rytas.

Labą vakarą visiems, kam jau vakaras, kam ne.
Šiandien ryte sumąsčiau su Nika nueiti iki vieno tokio lyg parkelio, lyg ne parkelio. Na, bent aš jį taip vadinsiu. Kodėl rytas "senas"? Na gerai, gal ir kvailai sugalvojau, bet tiesiog, labai seniai, taip pat vieną rytą su Nika ten jau buvom nuėjusios. Aš ją vedžioju tolokai, priešingoje pusėje - visai kitose pievose, tad man ne pakeliui su ja eiti į šį parkelį. O nuėjusios pamatėm, kad beveik niekas ir nepasikeitė. Na kas čia ir bepasikeis.. net medeliai neūgtelėję (ironija), o gal kiek paaugę? Et, kaip čia beatpažinsi senai matytus medelius, kurių viršūnes dabar - vasarą, vešlūs lapai dangsto. Tik va, pačios pievos žolė ne per seniausiai nupjauta buvo, kai anąkart buvom, tai aukščiau kelių siūbavo, o mano brolis dar ir telefoną ten pametęs buvo.., oi strioko buvo kol suradom. Na, bet ačiū dievui šykart nereikėjo "klampoti" po tą aukštą žolę..
Apėjom senus takelius (kas ėjo, o kas lakstė..), savo buvusią mokyklą "aplankiau" žvilgsniu, būna, kad su draugėmis nueiname aplankyti senus, gerus mokytojus, buvusią auklėtoją, bet dabar gi su šuniu neisi. O mokyklos neįmanoma nepastebėti, visa balta, priešais saulę visa švytėjo. Apsižvalgėm, pasisėdėjom poilsiui.. Mano panelytė dar ir kitus šunis akimis pavarstyti spėjo.., ir ko čia nespėti, pamato keturkojį siluetą, užuodžia tik jos vienos uoslės pagautą kvapą, išgirsta kur nors suamsint - iškarto; ausys stačios, uodega pakelta, jau žiūrėk ir lūpos veriasi atsakyti..
Beveik niekada čia neateinam, tad ir pabuvom, vis naudingiau praleistas laikas. Pasvajojom koks didelis parkas čia už daugelio metų būsiantis, ne tik karštą (kaip ši, ir dar karštesnę) dieną būtų smagu "pasivalkioti" saulei kepinant ir medžių lapams garsiai šlamant, gaiviai ledą laižant. Bet ir ramų žiemos vakarą, kai stovėsi vidury šito grožio ir gėrėsiesi tomis raminančiomis ryškiai baltomis lauko lempų šviesomis, kurios kiek galėdamos apšvies visą tai iki kol visi iki vieno lapelio paskęs naktyje. O tuo tarpu aplink tave bus tik mirtina tyla, kurios fone karts nuo karto nuaidės pravažiuojančių mašinų garsas..
Mhm, svajoti gi nekainuoja, kai šis parkas pilnai "subręs", praeis ne vieneri, ne dveji, ir ne 10 metų. Su Nika teks pasidžiaugti tik tomis nesibaigiančiomis pievomis prie namų, už gatvės, kurioje medelių - vienetai :). Na ir koks gi skirtumas mano meškutei, svarbu tik lakstyti, nebe taip, kaip jaunystėje, bet vis, kaip ir kiekvienam šuniui, svarbu yra jausti tą erdvės, laisvės pojūtį.

Gal kada nors, gilioje ateityje, aplankysiu savo (tada jau) buvusius namus, apsižvalgysiu apylinkėje, kaip viskas pasikeitė, na ir šį parką aplankysiu. Spėjimai pasitvirtins, ar ne - drąstiškai tvirtinti negaliu, žinau tik, kad tai, ką pamatysiu, man ne tik paglostys širdį..
..Bet ir primins, kaip kadaise, vieną šiltą rytą vaikščiojau čia su savo Nikute.