Šiaulių paroda arba dar vienas nuotykis :)

Parašiau dar vieną straipsnį į mokyklą ir vėl dalinuosi juo su jumis :):

Sveikučiai,
Štai dar vienas straipsniukas iš kinologinio mano gyvenimo. Šio mėnesio paskutinį savaitgalį saulėtame mūsų mieste įvyko Šiaulių Šunų Mylėtojų Klubo organizuota visų veislių šunų paroda. Į ją susirinko ne tik kinologai iš įvairiausių pasaulio vietų, bet ir šiaip šunims ,,prijaučiantys“ miestelėnai. Žinoma, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau susigundžiusi pati sudalyvauti su savo kalaite. Manau, visi puikiai žinote, kas yra šunų paroda, todėl neaušinsiu burnos, o tiksliau nevarginsiu pirštų. Jie pakankamai pasitreniravo, kol atliko chemijos namų darbus ;)
Taigi, gerokai paplušėjusi šeštadienio vakatrą, kol tamsoje, apgraibomis, taip sakant, išmaudžiau savo gražuolę auksiukę. Nes, be jokių abejonių, aš nesusipratau to padaryti ankščiau, o paskui prisijungiau prie mūsų žemelės saugojimo ir išjungiau šviesą. Geras klausimas, kodėl negalėjau išmaudyti po projekto ir dar geresnisesnis atsakymas, jog šuo turėjo išdžiūti prieš atsiguldamas, kad nesusigulėtų kailis. Tačiau visi šie nepatogumai tarsi ir įprasmina akciją. Bet aš ne apie tai. 7valandą ryto nuskambėjus žadintuvui kaip niekd tingėjau keltis. Įprastai prieš varžybas aš šoku iš lovos vos išgirdusi piemuosius akordus. Bet tik ne tą rytą. Buvau nusiteikusi pakiliai ir optimistiškai. Tačiau, atvirai sakau, nemėgstu parodų. Šioje vietoje betkoks protingas žmogus susierzintų ir paklaustų koks velnias tada mane ten tempė. Tad nesinervinkite, atsakau jums, jog ten ėjau susitikti su draugais, kolegomis, konkurentais, pažystamais ir net giminėmis. O dalyvavau dėl trijų priežasčių: pirma, tai jau buvau išsiilgusi to sveiko adrenalino ir nerimo dozės. Gal keista, kad įmanoma pasiilgti tokio dalyko, tačiau, pasirodo, būna. Antra – dėl kompanijos. O trečia, galbūt tai lėmė galutinį mano sprendimą, kuris buvo priimtas paskutinę registracijos dieną, dėl savo šunytės ateities ;)
Taigi kur buvę, kur nebuvę, lyg seni parodų vilkai, nors toli gražu tokie nebuvome, 10 valandą ryto jau sliūkinome manieže su pilnomis rankomis daiktų, gigantišku narvu, kuris vėliau atliko ir kėdės, ir dar stalo bei spintelės vaidmenis, ir, žinoma, mano nuostabiąja Terra. Norite tikėkite, norite ne, bet dar sugebėjau rasti vieną laisvą ringą. Aišku, laisvą, turiu omenyje, kad jame nedirbo teisėjas. Jis tikrai neliko laisvas, tačiau tilpome dar ir mes. Galėjome trumpai pabėgioti ir pabandyti parodyti dantukus. Na gerai jau gerai, nesikabinėkite. Didelius, baisius, grėsmingus dantis :D
Nieko naujo, kad ringai vėlavo. Nieko naujo, kad įtampa vis kilo. Ir lygiai taip pat nieko naujo, kad galiausiai ir mane jau teko raminti. Tada uždaviau sau gerą klausimą, ar šito jaudulio aš norėjau? Kvailiausia tai, kad ir tada ir dabar atsakymas tas pats – taip. Nuostabu buvo būti ten, tarp senų draugų, pažystamų, bendraminčių ir visai nematytų veidų, kuriuose galėjai išskaityti tą patį nerimą ir jaudulį. Kaip keista be būtų, šį kartą ringas tapo būtent ta vieta, kur susiradau naujų draugų, su kuriais bendrauju iki šiol. Nors, rodos, turėtų būti priešingai. Nėra didesnio konkurento parodoje, nei tas, kuris eina į tavo ringą. Tačiau visi mes tapome likimo broliai ir seserys, lyg nežinia kur per prievartą vedami, pamaniau tada. Na o dėl įvertinimo, jis nebuvo netikėtas, pernelyg nenudžiugino, bet ir nenuvylė. Įvertinimu tai reiškia ,,labai gerai“.
Šaunu, kad teisėja didesnių trūkumų kaip ir nerado. O tos mažos smulkmenėlės nelabai ir svarbios, nes mano šuo skirtas sportui. O šuoliuojant per kliūtis ar lekiant su vėjeliu jokio skirtumo, koks šuns kailis ar kaip išreikštas jo petys. Va taip :)
Po ringo jaudulys atslūgo. Visi draugai rodė iškeltus nykščius, klausė, ką sakė teisėja ir ramino, jog viskas buvo gerai. Trupmai pažaidusi su savo mergaite ir pabučiavusi jos nosiuką uždariau į tą gigantišką narvą, į kuriame ji jau sunkiai telpa, tuomet nusprendžiau, kad man ji vistiek buvo ,,Best in Show“(šiuo titulu apdovanojamas parodos nugalėtojas).
Dabar jau visai nusiraminusi galėjau eiti palaikyti saviškių. Puikiai žinojau, kaip daugelis jų jautėsi. Žinoma, nevisi. Kai kuriems parodos jau seniai tapo kasdienybės dalis. Nuostabu stebėti, kaip puikiai jie ten jautėsi. Šiaip, daugiau mažiau visi buvome laimingi. Pamažu skrandžiai ėmė atsigriebti už pusryčius, per kuriuos, bent aš, tikrai negalėjau nė kasnio nuryti. Čia ačiū mano močiutei, kuri verda nuostabiausią pasaulyje kavą ir kepa skaniausią duoną su vaisiais ir dar didesnis ačiū už tai, kad atvežė visa tai mums su drauge taip išgelbėdama mus nuo mirties iš bado :D Sočios ir jau visiškai laimingos vėl keliavome bendrauti su pažystamais ir nejučia pradėjome nekantrauti artėjančių gražiausio parodos šuns rinkimų. Ten visida galima palaikyti, ploti, šūkauti už savo mylimiausius. Tikrai labai smagu. O jei išrenka ne tavo numylėtinį, galima vaizduoti, kad atėjo pasaulio pabaiga :D Vertas dėmesio reginukas.
Paroda baigėsi gan anksti, apie 18valandą, tačiau atrodė, jog truko visą dieną, o įspūdžių pakako visai savaitei. Tiesą sakant, dar ir dabar smagu prisiminti ją, su visomis kvailystėmis, kai su drauge vos nenugriovėme tvoros arba kai ji pamanė, kad šuniui vandenį pripyliau iš tualeto (neįsivaizduoju, kaip jai tai šovė į galvą :D Na ir vaizduotė pas žmogų...), su visu jauduliu, visu juoku ir visais visais pažystamais, seniai matytais ar naujais draugais ir netgi su tomis situacijomis, kai žmogus sveikinasi, kreipdamasis į tave vardu, klausia, kaip gyveni, o tu stovi, kaip bulvių maišu trenktas ir bandai atsiminti, iš kur turėtumei jį pažinti... Na ką dar galėčiau pridurti. Paroda buvo nepaprasta ir nepamirštama. AČIŪ visiems, kurie prie to prisidėjo :) Net nebandysiu visų jų čia išvardinti, nes tai mažų mažiausiai užimtų dar vieną lapą ;)