Šiek tiek apie pekinus

Pekinai– kambarinių šunų veislė, kilusi iš Kinijos. Tai vieninteliai šunys, kuriuos žmonės buvo pavertę dievybėmis. Kinų legenda pasakoja, kad šie šunys kilę iš liūto ir beždžionės. Tėvas jiems davė narsą, išdidumą, o motina mažą ūgį ir dideles raiškias akis.

Išvaizda

Pekinas - mažas, judrus, žemakojis, keistokos išvaizdos, tvirto kūno sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. Jo groteskiška išvaizda ir manieros, protas, drąsa ir ištikimybė pelno vis naujų šunų mylėtojų simpatijas. Šuneliai sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Kuo mažesni, tuo labiau vertinami.

Galva stambi, kakta plati ir plokščia, neturi būti apvali. Snukis visiškai plokščias. Akys didelės, iškilios, apvalios, tamsios spalvos, toli viena nuo kitos, viename lygyje su nosies veidrodėliu, kuris visada juodas, o šnervės plačiai atvertos.

Snukis labai platus, stambus, užriestas, kvadratinės formos. Viršutinis ir apatinis žandikauliai platūs, stambūs. Lūpos prigludusios viena prie kitos. Ausys nukarusios, vidutinio dydžio, truputį pasvirusios į priekį, prigludusios prie galvos. Kaklas tvirtas, trumpas.

Liemens kaulų sistema tvirta, ypač priekinėje dalyje. Krūtinė stipri, plati, su iškilusiais šonkauliais. Tvirta nugara neturi būti per ilga. Priekinės kojos trumpos, masyvios, ryškūs alkūnių kampai. Priešpečiai truputį išlenkti, priartėjusiais riešais. Užpakalinės kojos silpnesnės, bet irgi stiprios. Letenos plokščios, ovalios.

Plaukai ilgi, tiesūs, vešlūs. Ant kaklo susidaro karčiai, arba apykaklė, ant ausų, uodegos, užpakalinių kojų - ilgi puošnūs plaukai. Kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais. Tankus poplaukis.

Eina energingai ir sudaro savimi pasitikinčio šunelio įspūdį.

Gali būti įvairių spalvų: juodi, balti, auksiniai, smėliniai, pilki. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų. Pasitaiko dėmėtų su vyraujančia balta spalva. Vienspalvių pekinų snukio "kaukė" turėtų būti juoda.

Charakteris

Pekinas mėgsta būti nepriklausomas, orus. Tai budrus, nepatiklus, sumanus, užsispyręs, egoistas, pasitikintis savimi šuo. „Gaujos vadą“ iš šeimynykščių pasirenka pats ir „priklauso“ tik vienam šeimos asmeniui. Be galo pavydūs ir trokšta būti dėmesio centre. Pekinai tinka ramiems žmonėms. Jiems nereikia daug bėgioti, ilgai vedžiojami greit pavargsta. Dresuojant patartina šunį girti paklusus komandai, o baudžiant už klaidą labai įsižeidžia ir pasišalina.

Paprastai sugyvena su kambariniais gyvulėliais, nors viską lemia auklėjimas. Nemėgsta, kai jam trukdoma ilsėtis, todėl šeimai, turinčiai mažų vaikų, netinkamas.

Istorija

Į pekinus panašius šunis jau augino Tibeto vienuoliai, paskui pekinai atsidūrė Kinijos imperatorių rūmuose. Čia juos akylai saugojo kaip brangiausią imperatoriaus turtą. Įsigyti pekiną paprastam mirtingajam reiškė neišvengiamą mirties bausmę. Net pats imperatorius neturėjo teisės kam nors padovanoti šios veislės šunį. Ypač šie šunys imti gerbti tuomet, kai vienas itin protingas pekinas buvo paskelbtas Budos įsikūnijimu ir imtas garbinti kaip šventasis.

Kokie brangūs seniau būdavo pekinai, rodo toks pavyzdys – 1907 metais anglė Klasira Kros atsisakė parduoti savo pekiną amerikiečiui Dž. Morganui, siūliusį už šunelį 32 00 svarų sterlingų. Tais laikais svaras sterlingų buvo bent keliasdešimt kartų vertingesnis. K. Kros šuns nepardavė net gavusi pasiūlymą pačiai nustatyti kainą.

Informacija iš : http://lt.wikipedia.org/wiki/Pekinai