...Skruzdėlių sala, degėsių kvapas bei žibutės...

Na štai, visi rašo apie savo pavasarinius nuotykius, nusprendžiau ir aš pasidalyti savo savaitgalio nuotykiais...

Kažkada, nelabai seniai, karštą vasarą, nusprendžiau su savo tėčiu paplaukioti valtimi. Ir ten mes atradom tą salą, kuri dėl tam tikrų priežasčių buvo praminta Skruzdėlių sala.
Taigi, į ją reikia plaukti, bet kadangi dar mes su Lordu atrodytume kaip paskutiniai durniai, plaukdami valtimi į tolimą salą, nusprendėm tiesiog į ją neplaukti, o tik paėjėti pakrante ir pasižvalgyti į ją. Ėjom ilgai, bet jokiu būdu ne nuobodžiai . Striksėjom bei šuoliavom po kalvas, žiūrėjom bei stebėjomės aukštais, žibutėm pasipuošusiais kalnais bei žvengėme iš juokingu žmonių ( kur ne juokingas žmogus jei klausia iš kur pririnkai žibučių, tu jam atsakai kad miške, o jis tada dar paklausia kurioje vietoje, tu atsakai tarp medžių, ir tada jis pasipiktinęs nueina?) . Taigi, kai jau kelias pradėjo ilgti, tik tada pamačiau kad einame visai ne ton pusėn! Na, bet kai atgal eiti pasirinkau eiti kitą kelią, labai nusivyliau: Pamačiau ištisą lauką, kurio net galo nesimato, pilną sudegusios žolės. Einat pro šia dykinę nežmoniškai smirdėjo, bet kartu apgaubė bloga nuotaika. Vargšai vabalėliai, kirmėlytes, skruzdėlytės...
Bet kai jau praėjom šį lauką, pamatėm ištisą lauką ( ir vėl ištisą lauką ) žibučių! Puoliau jas rinkti, didinti jau turėtą puokštę, bet ir šuo nesnaudė. Jis sau ant gaurų tiek žibučių prisiskynė kad reikėjo ištiso pusvalandžio jas nuo jo nuiminėti. Na, žodžiu, buvo linksma kelionė, juolab jos gale vis dėlto iš žvejų būstinės akies kampučiu teko pamatyti Skruzdėlių sala... Užplūdo prisiminimai...