Sniego mūšis

Dažnai mes su šuniukais žaidžiame sniego mūšį. Arui tai labai smagu.Mikiui nelabai. Kartais, kai atsibosta jiems žaisti, įlenda į būdą. Žiemą, kai lauke -20 laipsnių celsijaus, Mikis guli jau katilinėj, nes būdoje per šalta. Bet šiaip, jam labai patinka būda. Arui nelabai. Anksčiau labai cypdavo,bet priprato. Sniego mūšį dažniau žaisdavome kai Mikiui buvo 2 metai.
Įsimintiniausias sniego mūšis buvo gruodžio mėnesį, prieš kokius 2 metus. Buvo rytas, aš atsikėliau,tada gražiai snigo. Apsirengiau greitai ir išbėgau į lauką. Prisidariau sniego gniūžčių ir žaidėme su šunimis. Mikiui tai kaip nepatiko! Jau iš pirmos gniūžtės pradėjo urgzti, o po kelių tai išvis jau Aro būdoj guli, nes niekur negali pabėgt. Tada dar Mikis neturėjo būdos, miegodavo katilinėj. O Aras turėjo. Nusprendžiau daugiau nežaisti su Mikiu sniego mūšio. O Arui tai patiko! Ooo, dar ir kaip... Kai pradėjom žaist, Aras įsivaizdavo gniūžtes kaip kamuoliukus, ir pradėjo gaudyti, kai kurias net palaižydavo. Gal taip malšindavo troškulį... O geriausias tos dienos įvykis buvo kai jau buvome įpusėję žaisti sniego mūšį. To dar nesitikėjau- Aras ant manęs užšoko! Visas sniegu aplipęs, pervertė, ir laižo...
Nusprendžiau- Aras buvo geriausias žaidėjas. Už tai visi šunys gavo skanėstų. O aš visa peršlapus parėjau namo ir reikėjo pasikeisti visus rūbus. Kai papasakojau savo šeimai šį įvykį, tik nusijuokė visi.
Ir kai dar prisimenu šį nutikimą, aš saldžiai nusijuokiu. Tikiuosi, kad kai ateis žiema, bus daugiau tokių nutikimų.:D
Ačiū už dėmesį ;)