Štai ir atėjo šuniška vasara

Turbūt kiekvienas šuo nuo žmogaus skiriasi vien tuo, kad turi tarsi vidinį laikrodį, tad jam nereikia jokių kalendorių, kad atskirtų metų laikus. Būtent šiuo skirtumu aš šiandien įsitikinau.
Nors šis rytmetis buvo ūkanotas ir man atrodė jog lauke siaubingai šaldą, visą valandą Tukas tupėjo prie dūrų kaip niekada kantriai ir vis man praeinant tikėjosi, kad jas atversiu ir išleisiu į lauką. Tačiau to daryti aš visiškai nenorėjau vien dėl apsiniaukusio dangaus." Bet pagaliau juk šuniu reikia išeiti!"- šūktlėjo man tėtis ir aš tingiai nupėdinau durų link. Tik atvėrus duris Tukas kūlversčiais išlėkė laukan man net nespėjus prisegti pavadėlio. Bet kai lėtais žingsnias išėjau laukan, supratau ko jis taip veržėsi. Kieme švelniai čiulbėjo paukščiai, o temperatūra buvo net aukštesnė už kambario. Tukas sustojo pievos vidury ir lyg įsiklausė į miško ošimą. Tuomet ir aš giliai į plaučius įkvėpiau oro, tikro vasariško oro. Kartu su Tuku klestelėjome ant žolės ir pajutau keistą ramumą. Rūkas tarsi pranyko ir dangus išsigiedrijo. Tuomet ir suspindo saulė, kuri švelniai pakuteno šuniuko nosį ir jis nusižiovavo. Tai buvo tikra vasaros pradžia... Aš atsistojau ir pajutau, kokia šlapia mano nugara nuo rasos. Seniau būčiau ėjus persirengti, bet dabar aš tik mėgavausi ryto gaiva. Ir tik kvietimas pusryčiauti mane paragino eiti namo.
Kai grįžau namo dar ilgai tarsi sapne." Ir kaip jis sugeba šitaip atskirti metų laikus"mąsčiau " Aš niekada, tikrai niekada to nesuprasiu" :)