Stebuklinga kalytė Belė ieško namų!

Kodėl katės turi po devynis gyvenimus, o šuniukai tik po vieną? Net ir labai gražūs, net ir patys taikiausi ir paklusniausi... Kodėl tik po vieną? Kai neturi namų, juk taip praverstų bent viena papildoma gyvybė: jeigu užpultų didesnis šuo, jeigu partrenktų automobilis, jeigu medžiotojas nuspręstų išbandyti savo naują šautuvą, jeigu besilaukiančią vaikelių sugalvotų nuskandinti, jeigu pikti kaimynai iškviestų šungaudžius, jeigu sunkiai susirgtum, o tai niekam nerūpėtų... Taip norinčiam gyventi šuniukui pakaktų tik vienos... Vienos papildomos gyvybės!

Ši istorija apie mane ir pačią netikėčiausią man suteiktą dovaną- naują gyvenimą! Aš- visai jauna kalytė Belė. Ech, ir kokių tik vardų aš neturėjau... Savo vaikystę praleidau Jonavoje kartu su žmonėmis, kurie ten buvo vadinami asocialiais arba paprasčiau- valkatomis. Ten pamačiau, kad gatvėje gyvena ne tik žiurkės, katės, šunys, bet ir žmonės. Jie šaukdavo mane „ciu-ciu-ciu“ ir tai buvo nors ir nelaimingas, bet mano vardas.

Vos ūgtelėjusi, sužinojau, kad ir pati netrukus turėsiu vaikiukų. Kai tarp valkatų buvau viena mažylė, niekam per daug nekliudžiau, bet kai pradėjo grėsti pagausėjimas, kažkas nusprendė, kad pasilikti kartu negalėsiu. Tapau nebereikalinga net valkatoms. Gerai, kad pirmieji apie tai sužinojo ne šungaudžiai, o žmonės- gyvūnų gelbėtojai, kurie netrukus man ištiesė pagalbos ranką. Jau tą pačią dieną, pagaliau pasijutę saugūs, mano mažyliai, nusprendė, kad laikas lysti lauk ir pažinti tikrą gyvenimą! Tapau mažąja mamyte su dviem šuniukais. Tuomet mane pavadino Juode. Pagaliau pažinau namų šilumą: su vaikais buvau įkurdinta globėjos Saulenės namuose. Mane gyrė kiekvieną dieną- kad esu draugiška, tvarkinga, meili, namų taikdarė. Beliko šiek tiek paauginti savo mažiukus ir išlydėti į gyvenimą.

Bet čia, atsitiko tai, dėl ko šuniukams kartais taip prireikia tos papildomos gyvybės… Man įkando pikta erkė ir aš susirgau baisia liga. Aš nevalgiau, nežaidžiau, nebegalėjau rūpintis vaikučiais, nebemačiau kaip jie auga. Šuniukų daktarai, švirkštai, lašelinės, susirūpinusi Saulenė, ir vėl lašelinės, daktarai, švirkštai, plaučiuose vanduo, kosulys, apleidusios jėgos ir vienas po kito atsisveikinantys vidaus organai. “Viskas, nebekankinkim, migdykim…”- šiuos žodžius Saulenė išgirdo net du kartus. Bet mano akys… Bene vienintelė mano dalis, kuri manęs neapleido! Aš žiūrėjau į Saulenę ir akimis sakiau: „Dar ne, dar ne, dar ne! Man reikia vienos papildomos gyvybės! Aš tarnausiu, aš dirbsiu, aš viską grąžinsiu, maldauju...“ Saulenė pakeldavo nuo manęs žvilgsnį ir atsakydavo veterinarui: „Dar ne.“ Tada susisukdavo mane ir išsinešdavo. Ir vėl gydydavo. Sublogau. Mano vardas tapo Musytė.
Ir vieną rytą aš pabudusi supratau, kad aš ją gavau- savo išmaldautą papildomą gyvybę! Liga traukėsi, įkvėpti darėsi vis lengviau ir taip maloniai nosytę pradėjo erzinti vištienos kvapas, kurio lig tol net nejaučiau... Vaikučiai iškeliavę į puikius namus, sunki liga įveikta, na o aš... Esu dėkinga visiems iš eilės- valkatoms, Saulenei, veterinarams, galbūt kažkuriai katei, padovanojusiai man vieną iš savo devynių gyvenimų, kiekvienam sutiktam, kurį taip džiaugiuos matydama.

Neseniai persikrausčiau pas savo naują globėją Astą į Vilnių, nes Saulenė ruošiasi išvažiuoti, bet čia vėl esu tik svečias... O taip noriu į savo tikrus namus su savo tikrais šeimininkais, kad pagaliau galėčiau atsikvėpti ir nebelaukti nieko, tik dalinti savo šilumą, rodyti, kokia aš laiminga ir daryti viską, kad užkrėsti savo vienintele baisia liga- gyvenimo džiaugsmu! Be galo myliu vaikus, mėgstu žaisti, taip pat esu puiki mokinukė, per porą dienų pas globėją Astą išmokau sėdėti ir gulėti, dievinu pasivaikščiojimus, o šeimininko saugojimas mano kraujyje. Esu mažytė kambarinukė, augti nesiruošiu, todėl man nereikalingas lauko voljeras.Esu kaip laimę nešantis varpelis ir dabar mano vardas Belė…

Ir koks skirtumas, koks mano vardas, atsiliepsiu visais, jei tik jis bus išrinktas Tavo, mano būsimas geriausias šeimininke! Prašau, atpažink mane greičiau!