Sudie Arti...

Dalinuosi skausminga žinia, kuri sutrypė mane ir sustabdė, išsunkė visas ašaras iš manęs. Mano mylimas 90kg sveriantis Artis, kuris 4 metus kankinosi nuo vėžio ir kelis metus sirgo sanarių ligomis išėjo iš šio pasaulio ir tikiuosi, jog jam ten geriau. Šiandien ryte jo gyvybė tiesiog išblėso, pranešė artimieji telefonu. Nežinau ar kas kitas patyrė tokį skausmą iš šeimos narių, nes prisirišantis ir pernelyg mylintis žmogus esu aš. Visą dieną buvau sukrėsta ir galvojau kas nutiko, kol supratau. Aš daugiau niekuomet nepamatysiu savo mažylio akių, niekuomet nesistumdysime ir nebežaisime, niekuomet nesidžiaugsime sniegu (jam jis taip patiko), niekuomet nebegalėsiu jo apkabinti ir leisti jam prisiglausti iš visų jėgų.
Pamenu akimirką, kai pasiėmiau tave dar tik mažylį, nors jau tuomet vos galėjau tave panešti. Tu kiurksojai automobilio praviroje bagažinėje su kitais šunyčiais, kai staiga pradėjai vizginti uodegą, tavo akys džiaugėsi. Man prisėdus kti šuniukai laikėsi atokiai, o tu užlipai ant mano kelių ir pradėjai laižyti rankas, taip ir grįžome namo dviese. Visą laiką mane vaikeisi, kaip žaisliuką, tampei mane už rūbų, norėdamas sugauti. Pamenu kaip nuplovėme tavo kojas ir pamatėme, jog jas puošia ne tik baltos kojinaitės, tačiau ir maži rausvi taškeliai ant jų. Ausytės tarsi meškiuko, o akys visuomet be galo protingos. Tavo galva jau tuomet buvo didesnė už mano. Žinau, jog tau kartais trūkdavo dėmesio, nes meilę parodyti buvo sunku, kai buvai toks didelis meškinas mėgstantis šokinėti ant žmonių. Mėgdavai ilgus pasivaikščiojimus, tačiau deja jų būdavo nedaug, nes mane laikė per jauna tave vedžioti, todėl dažnai noriu atsukti laiką atgal ir pakeisti jų nuomonę, tavo sąnariai galbūt būtų buvę sveikesni, galbūt tai tik eilinis bandymas įtikinti save, jog galėjau kažką pakeisti. Prisimenu, kaip bandydavai gelbėti mus vandenyje, tuomet sukeldavai mažas bangeles ir jas gaudydavai. Niekuomet neleisdavai bėgti greičiau už tave, juk tu turėjai pirmas apžiūrėti mišką. Visuomet buvai be galo protingas, o jėgos turėjai be galo daug, bet su švelnumu tave buvo galima įveikti. Visuomet pasitikdavai mane ir norėdavai prisiglausti, o aš ir šią dieną prisiminusi, jog kartais išsigąsdavau noriu save pakeisti. Tu visuomet glausdavaisi prie manęs, o tuomet ir mašinoje važiuoti tau nebuvo baisu. Po migdomųjų negalėdamas judėti, tik matyti tu jautei mane šalia, nes aš nesitraukiau nuo tavęs nė akimirkos, taip ir prasėdėjau kelias valandas, o tu palaižei mano rankas. Tu buvai mano šeimos narys, aš be galo tave mylėjau, myliu ir mylėsiu. Galbūt tu ne žmogus ir daug kas manęs nesupras, tačiau aš esu tokia. Aš negaliu sau atleisti, jog neliepiau tavęs užmigdyti, nes mačiau kaip tau skaudėjo, visi mes matėme ir kankinti tave tik dėl savęs ne tik nehumaniška, tačiau baisu. Niekuomet sau už tai neatleisiu, tačiau aš tikiuosi, jog ten danguje tau bus geriau ir tave visuomet lydės šviesa ir nebebijosi griaustinio. Visuomet liksi brangus ir mylimas, koks ir buvai.