Sudie tariu aš tau...

Buvau šalia jos iki pat pabaigos... taip, jos gyvenimo pabaigos... Tėtis pasake veterinarui:
- Užbaikim viska, nebeturiu kantrybes su ja...
Ir veterinaras suleido jai vaistus, prieš tai maldavau tečio kad nemigdytu kad leistu jai gyventu bet ne...
Kai jai suleido vaistus aš laikiau apkabinus jos kakla ir verkiau, sakiau jai kad visada ją prisiminsiu, kad nebijotu... Pažiurėjau į jos akis bet nieko nemačiau per ašaras. Mama taip pat pravirko. Kai po 7min jos galva nulinko ir akytes užsimerke aš suklupau, nenorėjau jos paleisti. Bet mama mane nutempe, dar spėjau ja pabučiuoti. Su mama nuėjom į mašina o tėtis papraše veterinaro dežes kad ją įdėtume.
Kai važiavom mašina aš vistiek atsidariau ta deže ir apsikabinau ją.
Palaidojom ją prie Vilniaus, aš prie jos kapelio pastovėjau 20min ir nuvažiavau namo. Mane pasitiko Maris ir Lėja šiektiek nudžiugau.
Bet iš mūsų fantastiško ketverto liko tik liūdnasis trejetas.