Šunys,kurie išmokė mane gyventi...

Šiandien pasiskolinsiu Noros dienoraštį tam, kad papasakočiau jums apie šunis, kurie išmokė mane gyventi ir suprasti kitus. Tikriausiai tai svarbiausias mano dienoraštis,nes jame liks dalelė mano širdies...

Sakoma, kad protas ateina išvien su amžiumi ir patirtimi. Kol kas negaliu pasigirti solidžiu metų bagažu, tačiau galiu drąsiai teigti, kad patirties su šunimis jau turiu nemažai. Štai šunys, kurie tapo mano gyvenimo mokytojais:
*Pats pirmasis mano gyvenimo sargas buvo kilmingasis pekinas Pifas. Jis gimė anksčiau už mane,todėl visada elgėsi su manimi kaip su vaiku. Pifas visada buvo kantrus, geraširdis,jo širdis dvelkė didybe,tačiau man jis visada buvo draugiškas. Šis šuo tikrai vertas pagarbos. Pifas amžiams užkrėtė mane meile pekinams, tos didžiulės tamsios jo akys užbūrė mane visam gyvenimui. Mano širdyje šis šuo liks taurumo, drąsos ir grožio simboliu.
*Kitas šuo atėjęs į mano gyvenimą po Pifuko mirties buvo Bosė. Tai buvo kilminga bokserė, tobulai klausiusi komandų, suprasdavusi žmogų iš vienintelio žvilgsnio. Bosė labai mylėjo mane, o aš mylėjau ją. (Ech, sunku rašyti, nes akyse jau kaupiasi ašaros). Bosė išmokė mane mylėti, niekada nepalūžti ir nieko nebijoti.
*Buvo laikas, kai maniau jog pasaulis tobulas. Taip,tada buvau didelė optimistė, galvojau,kad galiu pakeisti bent vieno beglobio šuns likimą.
Bella- kalytė, kurią pasiėmėme iš šunų prieglaudos. Tai buvo maža, graži, juoda it anglis taksiuko mišrūnė. Ji mirė nepraėjus nė savaitei... Tada kaltinom save, galvojom,kad ką nors padarėme blogai. Nors atrodo,kad savaitė per mažas laiko tarpas prisirišti prie šuns, tačiau man užteko ir tiek.
Pupsė- antroji kalytė, kurią pasiėmėm iš tos pačios gyvūnų prieglaudos. Ji buvo miela ir labai graži. Pupsė irgi jau sirgo,buvo labai sunku stebėti kaip gęsta gyvybė... Tačiau pasveikti ji nebeturėjo šansų.
Kai ją praradau mano širdis kaukė iš skausmo, nukrito ir tie "rožiniai akiniai" su kuriais gyvenau, beveik užgęso optimizmas, rusenęs mano širdyje. Dažnai pagalvoju,kad būtent dėl to per anksti subrendau.
Bella ir Pupsė parodė tą trapią ribą tarp gyvenimo ir mirties,išmokė džiaugtis šia akimirka ir vertinti draugus.
*Turėjo praeiti daug laiko,kad užgytų mano širdies žaizdos, kad optimizmas ir vėl atgimtų it feniksas iš pelenų. Kai viskas susitvarkė, į mano gyvenimą atėjo bene aršiausias ir pikčiausias iš visų šunų- Bobikas(tai gražiausias lietuviškas vardas,kurį sugebėjo išrinkti mano mama:D).Bobikas tai dalmantino mišrūnas, kuris sugadino daug mūsų daiktų(pradedant batais ir baigiant antikvariniais baldais). Šis šuo buvo visiška priešingybė iki tol turėtiems šunims. Bobis buvo užsispyręs, nepažabojamas šuo, visiškai nepasiduodantis dresūrai. Supratom,kad negalim jo auginti,tačiau vistiek buvo skaudu jį atiduoti giminėms... (Kaime jo karjera susiklostė puikiai- jis pikčiausias ir geriausias sargas iš visų šunų). Bobikas mane išmokė visada likti savimi,kad ir kas atsitiktų, jis taip pat parodė ką duoda užsispyrimas ir karštas būdas šiame pasaulyje.
*Puma- dabartinė mano kalytė. Ji stulbinamai panaši į mane savo charakteriu. Puma vis dar moko mane kaip reikia gyventi ir mylėti.
*Nora- dabartinė augintinė, kuri labai primena Bosę, yra puikaus charakterio. Jos su Puma skiriasi viena nuo kitos kaip diena ir naktis...
Pažvelgus į Pumą ir Norą suprantu,kad gyvenimas gražus:D
Jeigu paklaustumėte manęs ar žinau kas yra tobulas šuo, aš jums atsakyčiau, kad žinau.
O kodėl? -Jeigu dar nesupratote, tai kada nors tikrai suprasite...
Ta, kuri mokosi gyventi ir mylėti :)