Susipažinkim

Sveiki, mieli šeimininkai. Naujų nuotykių su ištikimuoju Zipu neapturėjome, taigi papasakosiu šį tą apie jį. Na, gal vis šis tas?
Pirmiausia, būtų pravartu žinoti, kad Zipas - nė velnio ne šuo.

Sėdžiu prie kompiuterio. Iš kito kambario brolis: "Aš matau ką rašai!". Zipas ramiai atsistoja, prieina prie durų ir su snukučiu užstumia jas. Teisingai, šnipų mums nereikia.

Persirenginėju. Mano kleckiukas sėdi išpūstomis akytėmis ir žiūri. "Ahaa, matai viską!". Zipas užverčia akis ir nusisuka.

Vieną kartą tai gal ir atsitiktinumas, tačiau kai tai pasikartoja antrą, trečią ar net ketvirtą kartą, tu rimtai susimąstai ar tavo šuniui su psichika viskas gerai.

Kaip jis atsirado mūsų namuose? Praeiti metai. Rugpjūčio mėnesis. Lauke voljere uždarytas kaukia ryžasis laika, o mes su broliu sėdim ir kaulijam gimdytojų šuniuko. Jei bandytumėme suskaičiuoti, kelis kartus namo tempėme blusėtus, nusususius ir nušiurusius (tėvų akimis) ciūcikus, neužtektų rankų pirštų, o jiems vis per prasti. Šį kartą pasiūlymas ne iš kelmo spirtas - klasiokas nebeišgali sulaikyti mažo, juodo kleckiuko, pavadinto Zipo vardu. "Taip, tas flegmiukas, kurį matei, tėti, parduotuvėje. Leisk bent nueiti pasižiūrėti... Juk tik šimtas litų, mes iš savo santaupų...".
Lauke pila kaip iš kibiro - visur vien pelkės, purvas, o Eglė žingsniuoja į kitą miesto galą pasižiūrėti ar tiks šuniukas. Vaizdelis apgailėtinas. Visas šlapias, nušiurusiu kailiuku, patrumpinta uodega ir šiurpoka grandine, užkabinta ant kaklo ir negrabiai pririšta prie pečiaus, stovinčio virtuvės kampe, tačiau neįtikėtinai linksmas. Juk čia jo namai, čia jis gimė ir užaugo. "Jei norėsi, galėsi ateiti aplankyti. Bet kada, kai tik pasiilgsi."
Zipas iš visos šeimos labiausiai pasitiki manimi. Užgautas, jis bėga slėptis už mano kojų, neša man žaisliukus, grįžus iš mokyklos pasitinka audringiausiai ir aršiausiai loja, kai tarp manęs ir brolio įvyksta menkutis susistumdymas. Viskas turbūt dėl to, kad tai aš pirmosiomis savaitėmis, kai jam buvo itin liūdna be savo šeimos, laikiau jį ant savo rankų, mylavau, leidau kramtyti plaukus, švelniai kramsnoti rankas...

Zipas... Jis toks šuo, kuris greit supranta ko iš jo norima. Jei mūsų visa šeima nebūtų tokia tinginių gvardija, tikiu, kad Zipas galėtų skinti visų parodų laurus. Tačiau... Pasiekimai - parodžius dešros gabalėlį sumosuoja letena, atsisėda, atsigula, atsistoja ir suloja. Veiksmus bandant išskaidyti viskas einasi kiek lėčiau.

Šitas spanielis ne pirmasis mūsų augintinis. Iki jo sekė dar daug šunų ir šunyčių, kurių svarbiausias tikslas būdavo pavalgyti. Jiems nereikėdavo meilės... O šitas. Šitas... Tai kažkas nepaprasto. Jis gali pamiršti, jog reikia valgyti, reikia eiti į lauką, vien už valandėlę gulėjimo apsikabinus, kasinėjant paausius, kaktą ar pilvuką.

Miegojimo vieta? Dieną miegam ant lovos. Zipą naudojam vietoj pagalvės. Naktį - jis mus vietoj pagalvės. Taip, pas mus darnu ir mes puikiai sutariame.

Šis ciūcikas... Jis viskas. Gyvenimas būtų daug sunkesnis, be jo ištikimų akyčių, juodo kailiuko ir nuolat susiveliančių ausyčių.