Susipažinkime

Sveiki
Esu Erika, man 24 metai. Esu Klaipėdietė.
Į bone.lt užsiregistravau pabendrauti su šunų augintojais, padiskutuoti įvairiomis temomis.
Mūsų šeimą supa vient šunys. Mano tėvas, grynas vokietis, vis dar gyvenantis Vokietijoj, garsus kinologas. Taip pat jo dresuoti šunys užimta aukščiausias vietas įvariausiose varžybose. Mama, susipažino su tėčiu taip pat šunų varžybose/parodoje.
Man dar negimus namuose jau lakstė 4 gigantai. Tai Vokiečių aviganių kalytė Deirim, Belgų Malinua kalytė Rosenda, Dobermano patinėlis Rubby, vokiečių aviganio bei bokserio mixo patinas Romas. Kiekvienas iš jų atsirado taip netikėtai, jie visi buvo labai mylimi, todėl mama visad kalba rodydama skaidres apie juos su ašarom akyse.
Deirim-pati pirma, mano mamos kalytė. Ji pasirinko ją. Keistai skamba. Deirim buvo kiek kitokia nei standartiniai Vokiečių aviganiai. Šiek tiek aukštesnė ir stambesnė, ilgo plauko. Dėl to ji netiko parodom, na jos nepriėmė. Mama pradėjo ją dresuot sporto šakoje agility, pati kaimynų pagalba pasigamino trąsą. Deirim užsispyrimas matėsi jos rezultatuose, ji visad norėjo būti pirma ir buvo. Mama tikėjosi, kad Deirim bus įrašyta į kaip Agility čempionų istoriją, tačiau vėliau Deirim sušlubavo sveikata, baigėsi jų šlovės kelias.
Rosenda. Atsirado iškart po Deirim sveikatos pablogėjimo. Ji kiek kitokia, šiek tiek agresyvi, visad įvertindavo situacija, poto vykdydavo užduotį. Mąstantis šuo, sakydavo mama. Rosendai agility nesisekė, jai nepatiko šokinėti, ji tiesiog norėjo bėgioti, būti moteriška. Todėl mama su Rosenda pradėjo dalyvauti parodose. Taip pat laimėdavo pirmas vietas, taip mama susipažino su mano tėčiu, tuomet jis turėjo vokiečių aviganių kalytę Herigey, kuri po metų pažinties su mama, buvo nunuodyta.
Rubby. Atsirado iškart po tėvų vestuvių. Jie jį nusipirko, kad merginom būtų linksmiau. Tai buvo tvirtas šuo, stiprus ir labai sargus. Mėgdavo kamuoliukus, jos slėpdavo visur. Tai nebuvo darbinis šuo, tai buvo papraščiausias šeimos draugas.
Jo balsą galėdavai girdėti net už didžiausio miško - juokauja mama. Tai jis gulėdavo šalia mamos, kai aš buvau jos įsčiose. Jis mane jautė, visad lyžteldavo pilvuką, kai apsiversdavau.
Romas kitaip Romcė, buvo priglaustas iš gatvės. Tuo pačiu praeitas šeimininkas sugebėjo sulaužyt jam abi galines kojas. Tačiau laiku rastas laimingasis. Romcę sugebėjo išgydyt ir jis sugebėjo pritapt prie naujosios šeimos.
Man gimus iš tų 4 gigantų liko tik 2. Tai Rubby ir Rosenda.
Deirim ir Romas nugaišo dėl senatvės. Deirim man gimus sukako 16 metų.
Rubby ir Rosenda pradėjo saugoti mane, tėvai visad žinodavo, kad aš jų letenose visiškai saugi. Šunys leisdavo juos niurkyti, seilioti, netgi gulėti ant jų. Kantrūs šuneliai.
Mylėjau juos labai, tačiau nėra nieko amžino. Sulaukę ramios senatvės nugaišo ir jie. Tėvam tai buvo kaip vaikų netekimas, jie juos mylėjo labai. Skausmas jiem neleido turėti vėl.
Tačiau bėgant dienom, man augant, pagaliau sukakus 16-kai metų, negalėjau tiek laukti, pasakiau tėčiui, noriu šuniuko, nesvarbu kokio, užtenka mum čia jų gedėti. Jie bus laimingesni, jei suteiksime kam dar namus. Po mano žodžių namuose atsirado Aliaskos Malamuto patinas Sanyore.
Sanyore buvo tėčio šuo, visad gulėdavo kojų gale. Visad šalia tėčio. Tačiau tuo pačiu ir mylėjo visus šeimos narius. Žiemą visad zyzdavo kieme praleist, name jam per karšta. Buvo didelis ir judrus meškinas, mano didelis angelėlis. Sanyore buvo ypač draugiškas šuo, likdamas vienas namie, gailiai žiūrėdavo į nuvažiuojančią mašiną, pro tvoros tarpelį. Mamai jo buvo gaila. Ji vis norėjo, kad jis keliautų kartu. Pasiemėm vienai kelionei po kurios atsirado Dzeusas.
Bet taip netikėtai, kaime. Vienkiemyje. Užklydo toks sulyses ilgaplaukis šuo, juoda kaukė, sidabrinio kailio savininkas. Sanyore jį iškarto pamėgo, visad žaisdavo kartu. Gavęs dubenėlį ėdalo, Dzeusas dieną naktį sėdėdavo prie trobos durų, išgirdęs pašalinius garsus lodavo. Tėvas apkeliavo tą kaimelį ieškodamas to šuns savininko. Vietiniai pasakojo, kad tasai nepalieka šeimininko namo. Tačiau šeimininkas išvykęs į užsienį, likimo valiai atidavė tą šunelį. Taip jis ir klaidžioja saugodamas visą kaimą nuo pavojų. Tėvas susitarė su vietiniais pasimsiąs tą šunį, visi jam pritarė. Surengė netgi išlydėjimo šventę. Iš veterinaro sužinojom, kad šuniui ne daugiau kaip 3metai. Važiuojant namo, pirma mintis šovusi man į galvą vardas jam. Bet tuo pačiu labai retas ir ypatingas, ypatingam šuniui-Dzeusas. Ištarus jį, jo snukelis žvilgtelėjo į mane, bandė per grotas lyžtelti man veidą. Supratau, kad mes radome vienas kitą.
Sanyore ir Dzeusas jie vis dar šalia. Labai mylimi, lepinami, saugomi. Greitu metu jų gretas papildys dar viena miela kalytė, tačiau apie ją kiek vėliau.