Tiems, kurie abejoja savo geriausiu draugu

Juk kartais mums vieism būna dienu, kai mūsų mielas augintinis iškrečia pokštą. Mūsų namuose Dingas nulupo restauruotas duris bei nutapetavo dalį sienos, nugraužė sofos gobeleną, sudrąskė savo guolį, ant stalo rastus 10 Lt padalino į mažiausius skutelius, paliktas vienas suvalgė ant stalo pamerktus narcizus ir savo skrandžio turiniu padabino kilimus ir visus baldus... Pripažinkim, kad tada užlieja tikria ne džiaugsmo banga :) Tačiau... Kodėl visa tai juokinga prisiminti? :) O pažiūrėjus savo šuneliui į akis gali matyti vien tik nuoširdų gėrį. Neseniai perskaičiau vieną istoriją, kuri daugeliui tikriausiai žinoma iš kinoteatrų ekranų - "Marlis ir aš". Norėčiau su visais pasidalinti viena ištrauką. O ypač su tais, kurie savo augintiniu jaučiasi nusivylę - jo kailiuko spalva, veisle, sugebėjimais ir pan.
"Žmogus gali daug ko pasimokyti iš šuns, net ir tokio kvaištelėjusio kaip mūsiškis.
Marlis išmoė mane džiaugtis kiekviena diena, su neblėstančia energija ir džiaugsmu mėgautis kiekviena akimirka ir kliautis savo širdimi. Jis išmokė mane džiaugtis ir vertinti, regis, visiškai paprastus dalykus, tokius kaip pasivaikščiojimai miške, žemėn besileidžiančias snaiges, snūstelėjimą mėgaujantis žiemos saulės spindulių šiluma. Kai Marlis paseno ir jį ėmė kamuoti įvairūs skausmai, jis išmokė mane džiaugtis ir neprarasti optimizmo net tada, kai padėtis atrodo beviltiška.
Bet reikšmingiausia jo pamoka - tai nesavanaudiška, pasiaukojama draugystė ir, visų svarbiausai, nepalaužiama ištikimybė ir atsidavimas."
Pasitenkime būti supratingi ir atlaidūs. Juk visą, ką jie padaro ne taip, padaro nesuvokdami jų poelgio neigiamos pusės. Geriau jau dažniau pasakykime, koks jis šaunus, kad atėjus akimirkai atsisvekinti (o ji tikrai ateis) nesijaustume taip, kaip Marlio šeimininkas:
"Aš nenorėjau, kad jis atsiveikintų su šiuo pasauliu, tikėdamas neigiamais atsiliepimais. Priglaudžiau kaktą prie jo galvos ir pasakiau: "Marli, tu nuostabus šuo.""
Pasakykim savo augintiniam tai šiandien ;)