Tobis- "Didvyris"

Kai buvau 11 menesiu su šeimininkėmis ėjome pasivaikščioti.Perėjom visa mišką ir atsidūrėme ant aukšto kalno, nuo kurio matėsi didele, didele pieva. Man ten labai patiko nes šeimininkės paleido mane nuo pavadėlio ir aš galėjau lakstyti kur tik mano širdis geidė.Ėjome per kalnus ir labai pavargome tad nutarėme sustoti ir pailsėti. Man į indelį įpylė vandens ir davė skanėstą. Viska suvalgęs atgavau prarastas jėgas ir vėl galėjau lakstyti.Perėję kalnus ėjome per pirmą kartą man matyta gyvenvietę, bet žinojau, kad mano šeimininkės ja gerai žino. Staiga atsidūrėme prie didelio namu durų. man jis buvo nepažįstamas tad viska uostinėjau.Atsidarė durys ir pro jas pamačiau gerai pažįstamą ir pasiilgtą žmogų. Tai buvo mano šeimininkių teta. Įėjome i jos namus ir štai atbėga lygiai toks pat kaip aš šuo. (Jis mano brolis). Šeimininkės mane ir mano Brolį paleido i kiemą. Mes ilgai dūkom šokinėjom, gaudėm vienas kitą. Buvo labai smagu. su broliu pavargome ir atsigulėme ant žolės pailsėti.Kadangi buvau dar jaunas ir kvailutis pagalvojau kad mano šeimininkės jau išėjo ir aš labai nusiminiau.Galvoju aš, o kodėl man nenuėjus vienam namo, juk aš jau pakankamai didelis kad galėčiau ir vienas eiti namo.Gerai pagalvojęs savo "Misiją" nusprendžiau pralįsti pro kokį nors plyšį. Priėjau vartus norėdamas juos pralįsti, bet kur tau ! Nėra nei vieno plyšelio ! Bet nepraradau vilties ir ilgai ieškodamas radau. pralindau per jį ir štai aš jau pėdinu namo. dar girdžiu kaip man iš galo loja Brolis "Sėkmės!" Aš einu per kelią kaip "Didvyris" ir net neįsivaizduoju kaip šeimininkės jaudinasi manęs neradusios.Apieško kiekvieną kampelį žiūrinėja kiekviena plyšelį o manęs niekur nėra. O aš einu per kalnus! Šeimininkės nepraradusios vilties manęs surasti sėdo ant keturačio ir išskubėjo manęs ieškoti. Važiavo lėtai, dairydamosios manęs.Staiga išgirdau kažkokį keistą garsą lyg kokia bitė pradėtų labai garsiai zvimbti. Aš išsigandau ir pasislėpiau už krūmo. pamatęs, kad ten keturatis net juokas suėmė kad aš jo išsigandau nes kelis kartus jau buvau važiavęs su juo bet labai lėtai. Ten buvo mano šeimininkės , bet tada man net i galvą nešovė tokia mintis. Išlipęs iš po krūmo vėl ėjau kalnais. Perėjau visą pievą ir jau įpusėjau mišką. o šeimininkės jau seniai buvo atvažiavusios namo ir ėjo ieškoti manęs. Miške radau vandens. Lyg upelis, bet labai, labai mažas.Tai buvo šaltinėlis. Užuodžiau kad tai švarus vanduo ir pagėriau taip norėjau gert kad galvojau puse šaltinėlio išgersiu. kiek pailsėjęs vėl tipenau namo. Baigdamas eiti mišką pamačiau žmones. Jie buvau labai toli tad nežinojau kas ten. Prieidamas arčiau pamačiau kad tai mano šeimininkės! greitai puoliau bėgti link jų, o jos bėgo link manęs. Taip gera buvo kai buvau glostomas. Šeimininkės buvo labai laimingos suradusios mane. Visą kelią mane nešė o aš mėgavausi šiltu vėjeliu pučiančiu man į snukutį. Grįžęs namo labai džiaugiausi man davė maisto ir kelis skanėstus kad pats sugebėjau grįžti namo. Vakare sočiai pavalgęs ir pagėręs atsiguliau į savo guolį ir saldžiai užmigau. :)