Tos nuostabios šuniukų akytės.

Savąją Tinutę pirmą kartą pamačiau 2008 metais. Radome skelbimą internete. Paskambinome,susitikome ir pamačiau 6 šuniukus.Jie buvo tokie mažučiai,tokie gražučiai. Su šeima nutarėme imti mergaitę,jos buvo tik dvi apsuptos keturių mažyčių berniukų. Paėmiau vieną mergytę. Ji pažiūrėjo į mane labai trumpu,bet ir tiesiog nepakartojamu žvilgsniu.Kai ji į mane pažiūrėjo,pajutau kaip užkaista skruostai,kaip per nugarą nubėga malonus šiurpuliukas. Šunytė į mane pažiūrėjusi užmigo mano delne.Pasijutau kaip rojuje.Jos tobulas kūnelis šilde mano delnus ir aš pajutau kaip mano skruostu teka karšta ašara,džiaugsmo ašara. Buvau įsitikinusi,kad imsiu tą šunytę,bet mama man davė kitą šunelį. Jis buvo tobulas.Jo kūnelis buvo labai gražus,bet nepajutau šilumos kurią man suteikė pirmoji šunyte,nepajutau jo žvilgsnio. Jis tik gailiai sucypė ir aš pasakiau jog imsiu pirmąją šunytę.
Parsivežėme ją namo.Ji buvo labai pasimetusi. Tokia mažytė dideliame kambaryje. Ji apsiuostė ir padarė balutę. Mes visi nusijuokėme. Aš paėmiau savo mergaitę į rankas ir aprodžiau namus. Veliau mes kartu gulėjome. Ir ji vėl žiūrėjo į mane tokiu pat žvilgsniu.
Dabar jai jau 3 metukai. Bet ji vis dar žiūri į mane tuo žvilgsniu po kurio pasijaučiu lyg 9-am danguje. Nenutuokiu ką daryčiau jeigu Tinutei kas nutiktų. Vien pagalvojus apie tai,ant skruosto vėl pajuntu tą karšta lašelį,bet ne iš laimės...
Neturiu geresnės draugės už savąją Tinutę.
Dievinu savo Tinutę