Užėjo man

Prisiminiau vieną įvykį. Jis nutiko pernai, bet gal vis tik papasakosiu.
Šeimininkė atvežė mane ir mano draugę šeimininkę pas senelę. Man čia labai patinka. Kiauras dienas leidžiu vartydamasis lovoje, o senele be perstojo kaso pilvuką.
Draugė taip pat tingiai leidžia dienas. Ji išalko ir atsinešė uogų. Oi kaip aš jas mėgstu. Tiesą sakant ėdu viską, išskyrus svogūnus,... bet nesigilinkim. Ji suvalgė visą indelį, išskyrus vieną, paskutinę, gerai prinokusią uogą, kurią ketino suvalgyti paskutinę. Bet aš nežinojau, kad gardžiąją pasiliko sau. Aš buvau įsitikinęs, kad paliko ją man. Taigi nieko nelaukęs, priėjau prie jos ir čiupau. Tuo metu ji buvo užsispoksojusi į televizorių, bet iškart pašoko.
Ji labai supyko ant manęs. Gėdino ir varė į kampą. Aš nelabai supratau už ką, bet greitai atsirado ir kita priežastis - aš išsigandęs kibau jai į rankas. Nežinau kas man pasidarė... Aš įsisegiau ir nesugebėjau paleist. Tada į kitą vietą...
Baisiai apkandžiojau draugužei rankas. Ji lygiai taip pat pasimetė, kaip ir aš. Juk taip dariau paskutinį kartą gal... prieš 3 metus! Po to aš baisiausiai gėdijausi, pykau ant savęs... Neišdrįsau išlįsti iš kampo, kuriame gulėjau susisukęs į bevertį gumulėlį.
Netrukus atvyko šeimininkė. Girdėjau, ji net svarstė mane užmigdyti... Buvau labai išsigandęs ir tikėjausi geriausio. Kaip nekeista, draugė beveik iš karto man atleido! Ji atkalbėjo šeimininkę nuo baisių kalbų. Atlaidžiu žvilgsniu žvilgtelėdavo, kai eidavo pro šalį. Negalėjau patikėti.
Bet va - praėjo metai ir mes su mano "auka" vėl geriausi draugai. Džiaugiuosi, jog ji mane taip stipriai myli. :)