Valiusia: "Gyvenimas tęsiasi"

Šįryt išeinu į kiemą ir netikiu: kieme po beržais ant suoliuko nugara į mane sėdi moteris: vienplaukė, žili plaukai griežtai susukti į kuodą, tvarkingi rūbai. Veido nematau, bet jau neabejoju, ta pati rusė Valiusia, pamenate, aname bloge rašiau, kaip aš po Muko mirties basčiausi su Reksu ir kalbinau senus pažįstamus? Tuomet rašiau, jog jos kalytė, kuri vaikščiodavo po Šeškinę kartu su katinu, taip pat mirė tomis dienomis, nors senutė verkdama skundėsi, lyg kaimynai ją nunuodijo.
Aš nežinau, kiek jai metų. Apie 80. Labai santūri, visuomet švariai ir tvarkingai apsirengusi. Šiaip pagal išvaizdą primena buvusią pradinukų mokytoją, dirbtas darbas visada palieka tam tikrą antspaudą. Kodėl apie ją rašau? Aplink jos kojas dar nevikriai sukiojasi... pypliukas, šuniukas, toks mažytis, gal nė 1 mėnesio dar neturintis rubuilis.
Pasisveikinu:ta pati, tik manęs gal nepamena. Prisėdu šalia, paklausiu apie jos kalytę, primenu, kaip Mukas kažkada ją mergindavo, o ji į juos abu žiūrėdavo su santūria ramia šypsena. Pasidaliname mintimis apie išėjusius. Pažaidžiu su mažiuliu, šis apvirsta ant nugaros ir stveria mano ranką. Valiusia šypsosi savo įprastine santūria šypsena: kusajietsa (kandžiojasi). Kur katinas? Namie.
Atsisveikinu, dar susitiksime, palinkiu sveikatos. Gal tas šuniukas ir ją pergyvens. Ji dėl to nesuka galvos. Tai jos džiaugsmas.