Vėlinės

Tykus, drėgnas vakaras su čežančiais klevų lapais. Ramios nakties artėjimas. Vos dvelkiantis vėjelis, kuris negesina ir atvirų žvakių.
Laikas, kai mirusiesiems atsiveria durys vėl apsilankyti mūsų, gyvųjų, pasaulyje. Vienintelis jiems toks laikas metų cikle. Ne tik žmonėms,- visoms, visoms mirusioms būtybėms.
Ant kapelio paliekame maistelio, kad vėlė galėtų pasidžiaugti, jog jos mes nepamiršome, tebemylime.
Tamsoje padedu tavo mėgstamo maistelio, delnus prispaudžiu prie samanėlių, užklojusių kapelį: "Mukuti, nepamiršau tavęs. Tu man likai, koks buvai".
Uždegta žvakė simboliškai pakartos gyvenimo ciklą: spragsėdama įsidega, ramiai degs, iš lėto plazdėdama, degs tiek, kiek jos bus...