...Visi įsitempę, nėr ko užsmaugti, arba pagaliau mano kantrybė trūko....

Gerą dieną visi, na, netokią jau ir gerą... bent jau man. Aš jau seniai rašiau blog'ą, prieš tris savaites, na, turint omeny, kad aš juos rašau kone kiekvieną savaitę, seniai. Tiesiog neturėjau ko rašyti. Ne mano stiliaus rašyt dėl vieno elementaraus dalyko (pvz. maudynių), arba tiesiog aprašyti savaitės įvykius. Bet po truputį kaupėsi, kaupėsi, ir susikaupė blog'as, kurį dabar rašau. Na, tai ilgai netempiant gumos pradedu... Šis blog'as apie tai, kaip mane atsiprašant užkniso lietuvių kultūra. Nežinau, kaip Palangoj, kaip Kretingoj, kaip Kaune, kaip Vilniuj, Druskininkuose, Trakuose, kad ir Vievį, bet užtat puikiai suprantu kas dedasi Elektrėnuose. Šiame mažame miestely. Dauguma net negirdėjo apie tokį, bet toks egzistuoja. Toks mažas, su mažai kultūros miestelis tarp Vilniaus ir Kauno, toks miestelis, kuriam kalbama, kad po keliasdešimt metų "išsitemps" iki Vilniaus ir Kauno, ir užims šiuos miestus. Vargu, gal po šimtų, ne, tūkstančių metų. Nebent pasitaisytų šio mažo, vis dar mažo, miestelio kultūra. Kultūra, kurios nėra, kad ir kaip būtų gaila. Kodėl tos kultūros nėra? Net nežinau nuo ko pradėti. Patariate, pradėti nuo pradžios? Hm... Gal kas patartų, kur ta pradžia?.. Na ką, pradėsiu nuo klausimo. Ar jūsų miestelyje reik surinkti šunų išmatas? Na, atsakysite, kad visur reikia. Ale nustebinsiu jus - Elektrėnuose nereikia. Mano tėčio pusbrolis - policininkas. Klausiau. Tai va, tikrai nemalonu vaikščiot, ir lipti į kalnus šūdų. Neslėpsiu, aš irgi nerenku, bet jei būtų toks įstatymas - rinkčiau. Tiesiog dabar tai neįprastą, nes to niekas nedaro. Bent jau šiam miestely. Viršūnė yra tokia... kaip čia pasakius... tikra viršūnė. Einu aš užvakar prie ežero. Persirengusi noriu šmurkštelėti į vandenį, bet staiga kažką pajuntu po koją. Aišku, atspėjote, šūdą. Visa pakrante nusėta jų. Balti, rudi, sudžiuvę, smirdantys. Prie ežero pakrantes. Suprantu, šunys irgi nori atsivėsinti, bet gal ne ten, kur kiekvieną dieną knibžda žmonių. Arba bent jau galėtų surinkti. Mano nuomone. Taigi, nusiplovusi kojas ir suirzusi, aš patraukiu maudytis. Kaip visada, daeinu iki krūtinės ir plaukiu gilyn, kol nepasiekiu dugno. Ten atsigulu ant nugaros, užsimerkiu, ir plūduriuoju. Bet... pajuntu skausmą. Prie pilvo įsikibus žuvytė. Piršto didumo, adatos smailumo... Nuplaukusi prie kranto pastebiu, kad jų pilna. Viena prie kitos, 10cm atstumu... Ir tada išgirstu šaukiant vaikinuką:
-Ei, smatrici, ja paimal ribu! (Ei, žiūrėkit, aš pagavau žuvį!)
Ir meta ją tolyn. Negyvą... Ech. Tai tokia Elektrėnų kultūra. Vakar ėjau maudytis (žiauriai lijo ryte, su griaustiniu, o paskui nustojo) ir ežere pilna primėtyta pagaliukų, stiklų, popierukų. Šiūkšlynas. Numesta puse stiklainio, ant kurio pasilenkus aš koją prasipjoviau. Pilna didelių akmenų, vielų. Ech... Tokia jau ir švara. Ir dar, kodėl aš negaliu vestis Lordo maudytis ten, kur yra žmonių, nes ant manęs rėkia, o kiti žmonės (ypač senutės) vedasi savo didelius šunis maudytis ten, kur pilna žmonių. Ir nepakenčiu dar vieno dalyko - kodėl aš tik miške šunį galiu paleisti palakstyt be antsnukio, o kiti rotveilerius ar net didesnius šunis leidžia tiesiog visur be antsnukio nuo pavado? Einu aš, ir jie tiesiog lenda, mano šuniu atsiprašant kiaušus laižo, o šeimininkams (atsiprašau dėl ne cenzūrinių žodžių) pofik. Ypač nervina maži šuniukai. Leidžia juos šeimininkai, eini, kojas laižo, ne vienas ir ne du man buvo įkandę į koją. O šeimininkai "Atsiprašau, jis taip paprastai nedaro" ir viskas.. Negaliu. Pyktis iema. Beje, man dėl tų žuvyčių kyla įtarimas - gal kokių nuodų kas papylė į ežerą ir jos nudvėse? Nes į kokią tik vietą neeitum, jų pilna...
Ech, na va, ir papasakojau apie Elektrėnų kultūra, pernelyg nepasibaisėkit...