Visiems visiems!

Sveiki, nors esu čia naujokė (kaip žinote mano vardas Deizė), bet tikiuosi čia rasti draugų. Draugystė prasideda nuo susipažinimo, taigi norėčiau jums save pristatyti...
Visuomet maniau, kad geriausi dalykai nutinka netikėtai...Buvo kovo 10, kai lyg iš giedro dangaus, pamačiau į mūsų prieglaudą įeinančius žmones. Tada pagalvojau: "O štai, dar vieni dvikojai ....kurie tik čia pavaikščios, apsuks keletą ratų ir išeis namo....juk visada taip būna.O mes, keturkojai,liksime čia rytojui, savaitei, mėnesiui, o galiausiai ir visam šuniškam gyvenimui. Taip ir buvo...bent jau iš pradžių (juk žinote, šunys nemeluoja)...tie žmonės (tai buvo mergina ir vaikinas) ėjo tai prie vieno, tai prie kito šuns, kalbino juos....šalia buvo mano mama... liūdnomis akimis...o į žmones nekreipė jokio dėmesio...Aš turiu ir sesę, ji vyresnė už mane....Mes šiuose namuose augome visa šeima...( na beveik visa...) tėčio neturime...Bet mama mums duoda tiek šilumos, kad vargu ar tėvas sugebėtų nors dalį mamos šilumos suteikti mums....Ech tie prisiminimai....Na tai kur baigiau pasakojimą? Mmm, kad į prieglaudą atėjo žmonės.....Jūs nepatikėsit! Jie kažkur po 15 min.vaikščiojimo priėjo prie manęs.... Girdėjau, kaip mergina laiminga vaikinui kartojo, kad aš miela....o vaikinas jai pritarė...Staiga voljero durys atsidarė ir aš jau buvau....ant būsimųjų šeimininkų rankų. Jie mane nuo pirmos minutės glostė, šnekino....o aš buvau išsigandusi....juk nežinojau kur mane vežasi....taip pat liūdėjau dėl globos namuose pasilikusios mamos ir sesers....o ar joms viskas bus gerai? Ar jas kas nors mylės taip kaip mane?
Na štai aš jau namie...tai jaukus butas....matau, kaip šeimininkai man atneša maisto, vandens ir kelis žaisliukus....tada padeda prie savo lovos vilnos kilimėlį (kuris man kaip tik) ir paguldo mane ant jo....man šilta, jauku...Na dar pamiršau jums papasakoti, kad tą dieną kai mane pasiėmė, aš lankiasusi pas veterinarą....jis mane pasvėrė - o jums galiu pasakyti, kad būdamą dviejų mėnesių svėriau 3 kg, gal būčiau tada svėrusi ir daugiau, bet matyt man trūko žmogiškos šilumos, bendravimo su manimi...
Dabar man 4 mėn. ir jaučiuosi bei gyvenu puikiai...prieš mėnesį svėriau 6,5kg.mačiau kaip mano šeimininkai džiaugėsi. Na o dabar logiška, šį mėn. sversiu dar daugiau. Ir beabejo džiaugsiuosi savo kailiu, jis vis labiau žvilga, nes man duoda vitaminų ir specialaus maisto...Mane ir į lauką veda....bet rytais mano šeiminkus tenka žadinti man pačiai..na bet čia nėra didelių problemų...tam juk ir skirtos letenos...:) taigi, štai ir susipažinote su Deize...:) dar mane vadina Deizyte, Deizuliuku,Deizulyte....Ir ko tik žmonės neprigalvoja, tiesa?