Žinau, kad vis dar lauki

Tau jau 10 metų, greitai sueis, žinau... Sensti... Ir žinau, kad vis dar lauki..
Atsiguli priešais duris ir mąstai, kad jas kas pravers, įžengsiu aš.. Prisiglausiu ir nepaleisiu...
Mama tau davė pauostyt mano švarkelį, tu jį paėmei ir nusinešei sau į guolį tik dabar jau ten miegi. Ir lauki...
Pamenu šaukiau tavo vardą per ''Skype'' tu suklusai, bet manau pagalvojai, gal pasigirdo... ir nuėjai... Manau su skausmu širdyje...
Nepyk prašau mažyte, stengiuosi vėlei sugryžti, kiekvieną dieną, vakarą apie tave galvoju, tave sapnuoju, kaip liečiu tavo švelnų kailiuką.. Bet bijau, bijau nespėti gryžti, bijau, kad tu gali užmerkt akis ir nebeatmerkt... Sudužtų mano širdis, mano svajonės, mano tikslas...
Prašau mergyte, sulauk manęs, sulauk tų dienų kai Mes vėl kartu voliosimes rugių laukuose, kai mes vėl kartu murgdysimes upėje, žaisim pagaliu... Prašau sulauk, būk sveika, gyvenk dėl manęs, nes aš gyvenu dėl tavęs.. Nes tu buvai man pirma ir paskutinė kuri saugojo ir vis dar saugo mano širdį... Kuri mano skausmą pasiimdavo sau, kuri ašaras bandydavo paslėpt, kuri prisiglausdavo taip švelniai, atsargiai su mintimi ''Prašau nepaleisk''