aš sergu, todėl esu visas dienas ir naktis su savo taksiuku Čerčiliu:)

nors mano šuniukas dar penkių mėnesių, tačiau aš jį be proto myliu, myliu nuo tos dienos, kai važiavau į kitą Lt galą, kad jį pamatyčiau, susipažinčiau su jo mama ir tėčiu:)
susipažinau, jis man patiko, sausio vidury man jį atvežė ir nuo tos dienos mes drauge - ir ryte, ir vakare, ir dieną, ir vakarą:), nes kol kas aš nedirbu, o mano Čerčis be proto priprato prie manęs, visur mane seka, stebi:) malonu, tik kai eisiu į darbą, reikės ir jį neštis kartu:), nors kai man reikia, į parduotuvę jį pasiimu kartu, aišku, jis pas mane ant rankų visą laiką būna. Kita vertus, "tikrinu" žmonių pakantumą:), o be to, kur man jį dėti, jei staiga į pardą prireikė? Jo vieno pririšto lauke palikti negaliu - pernelyg draugiškas ir kvailutis dar - visi žmonės jam mieli atrodo...
O dar savo Čerčį ėmiau į sodybą keliom dienom, aišku, prieš tai pasiklausiau šeimininkės ar galima su šunimi ten vykti. Kai nebuvo jokių problemų - vykome drauge. Dar kartu važiavome į Kernavę - gerai jaučiasi berniukas mašinoje - nešokinėja bent ant galvos ir bardako nedaro:) ir apskritai - visur kur keliauju, dabar pirmiau klausiu ar su šuniu galiu:), taip plečiasi mano ir mano Čerčio akiratis - visur visur būsiu su juo:), dar dokumentus pasidarysiu, kad ramiai galėčiau važiuoti trolu ar autobusu, traukiniu, nes aš pati nevairuoju (įdomesnių dalykų yra):)))