ech, ziemuzele!!!

ech, ziema ziemuzele!.. pagaliau as jos sulaukiau!.. maniau, kad greiciau zibutes prazys, nei sniegas iskris! galima aploti ant tingiai bekrentanciu snaiguciu, parasyt geltona laiska ant sniego ateinanacioms ir praeinancioms kartoms. o juk turime tiek daug vieni kitiems perduoti, pasidalinti jau igyta patirtimi...tik tiek,kad zmones musu nesupras. na, bet si karta ne apie tai. noriu pasiguosti, jog atejus kiek mazesniai temeraturai nei nulis, mano seimyna aptingo: ne taip daznai veda i laukuti kaip anksciau, pasivaiksciojimo laikas sutrumpejo iki tiek, kad dabar akylai stebi mane kada atliksiu savo reikaliukus, ir kaip koki karo belaisvi gena namuciu.tik shnaile,shnaile!.. o kol isveda, kol prisiprasai!... as jau ir taip kenciu namie, prasausi veik paskutine minute, o jie!.. kol apsivelka savo skrandas, kol apsiauna... as jau praktiskai bunu pasiruosusi parasyti geltona laiska cia pat prie duru... taigi, atejus ziemai, si atsinese savo dziaugsmus ir savo rupestelius. is dziaugsmeliu tai tokius,kad labai megstu dukt po snieguti: kasu,rausiu nosyte ji, laizau... zodziu darau viska kas tik teikia man dziaugsma, per kuri isijautus nebegirdziu net savo seimynos kvietimu. tetis sako, jog man sniego i ausytes prilenda ir zada per uzpakaliuka ji is manes ismusti ir kiek suprantu is jo balso intonacijos, jis nejuokauja. tik manau, jog jam nelabai pavyks, kadangi sniegas slapias ir laaaaaabai lipnus. galvoju, kad geriausiu atveju, jam teks sulaukt pavasario, kol sniegutis pats istirps ir is ausyciu savaime isbegs. tad si karta tiek ir sakau: iki kito karto. au,au!..